Iš Infa.lt
Prašau perskaitykite visą šitą mano teisinę analizę iki galo. Šiek tiek užims laiko, bet pažadu, kad suprasite daugiau nei 15 metų besitęsiantį Lietuvą nuvaldžiusiųjų susidorojimą su jiems neįtikusiais ir viešoje erdvėje skleidžiamą melą dėl teisinio reglamentavimo.
Šiandien Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija posėdyje sprendė klausimą dėl mano neregistravimo kandidate į Lietuvos Respublikos Seimo narius dėl neatitikties Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio reikalavimams.
Manau, kad VRK net neturėjo spręsti šio klausimo, nes mano registravimas kandidate į Seimo rinkimus atitinka Konstitucijos, įstatymų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų reikalavimus.
VRK vienbalsiai nutarė manęs neregistruoti.
Neabejoju, kad visiems VRK nariams buvo duotas nurodymas neprileisti manęs prie rinkimų, nežiūrint to, kad tokiu balsavimu jie pažeidžia Lietuvos įstatymus ir Strasbūro teismo nurodymus Lietuvai.
Nežinau, ar tie VRK nariai savarankiškai sugeba suvokti teisės aktus, bet galiu pasakyti, kad aš išstudijavusi norminius aktus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, jiems išaiškinau reglamentavimą.
Nesuprasti, kad jie Lietuvą vėl daro neteisine valstybe, nebuvo neįmanoma.
Apibūdinčiau trumpai: VRK dvasios ubagystė, paklusnumas ir baimė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnis numato tik tokias sąlygas, dėl kurių asmuo negali būti renkamas Seimo nariu:
1. nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį,
2. teismo pripažintas neveiksniu arba nepakaltinamu,
3. susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei,
4. rinkimų dieną yra jaunesnis kaip 25 metų,
5. nuolat negyvena Lietuvoje,
6. teisėjas, kol eina šias pareigas,
7. rinkimų dieną atliekantis privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą,
8. likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą profesinės karo tarnybos karys,
9. statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas ar asmuo, kuris pagal specialius įstatymus ar statutus negali dalyvauti politinių partijų veikloje.
Sąrašas yra baigtinis. Jokių kitų apribojimų nei Konstitucijoje, nei įstatymuose nėra, dėl kurių asmuo negali būti renkamas Seimo nariu.
VRK paruošta kandidato į Seimo narius anketa
Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2020 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. Sp-22 patvirtino Kandidato į Seimo narius anketą, kuri yra vienas iš partijos ir jos kandidatų teikiamų pareiškinių dokumentų. Minėta anketa atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą nuostatas, kad po apkaltos asmuo turi teisę dalyvauti rinkimuose.
Kandidato į Seimo narius anketoje išdėstyti visi klausimai kandidatui (išskyrus neveiksnumą ir nepakaltinamumą), kad galima būtų patikrinti jo atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnyje numatytam baigtiniam sąlygų, dėl kurių asmuo negali būti renkamas Seimo nariu, sąrašui.
Kandidatas pildydamas anketą, privalo nurodyti gimimo datą (5 punktas), nuolatinės gyvenamosios vietos adresą (6 punktas), pareigas (7 punktas), nebaigtą atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę (8.1 punktas), ar nėra asmuo, atliekantis tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, neišėjęs į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkas, puskarininkis ar liktinis, kitos sukarintos ar saugumo tarnybos apmokamas pareigūnas (8.2 punktas), ar nėra savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos karys (8.2.1 punktas), ar yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei (8.4 punktas). Be to, anketoje (9.2.1, 9.2.2, 9.2.3, 9.2.4 punktai) klausiama apie įsiteisėjusio nuosprendžio datą, priėmimo vietą, teismo pavadinimą ir nusikalstamą veiką, už kurią asmuo buvo nuteistas.
Anketoje nėra jokių klausimų apie apkaltą, nes toks reikalavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio reikalavimų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų privalomumas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 46 straipsnio 1 dalis)
Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
1950 m. lapkričio 4 d. Romoje buvo priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuva ratifikavo Konvenciją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Lietuva taip pat yra ratifikavusi Konvencijoje garantuotas teises pildančius protokolus Nr. 1, 4, 6, 7 ir 13 bei keičiančius kontrolės sistemą – 11 ir 14. Šios Konvencijos 46 straipsnis reglamentuoja Sprendimų privalomumą ir jų vykdymą. 46 straipsnio 1 dalis numato, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Europos Žmogaus Teisių Teismas.
2011 m. sausio 6 d. sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, kad teisinis reguliavimas, draudžiantis Rolandui Paksui būti renkamam į Seimą, Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio požiūriu yra neproporcingas. EŽTT sprendimo Pakso byloje nuostatos taikytinos ir man.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1, iš dalies pakeistu Protokolu Nr. 11, 3 straipsnis „Teisė į laisvus rinkimus” numato:
„Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.”
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą nurodyta, jog turi būti užtikrinta, kad nustatyti suvaržymai neapriboja ginčijamos teisės tiek, kad būtų paneigta pati jos esmė ar ji netektų veiksmingumo; kad siekiama teisėto tikslo; kad priemonės, kurių buvo imtasi, nėra neproporcingos. Konkrečiai, tokios priemonės neturi kliudyti „žmonių nuomonės raiškos laisvei renkant įstatymų leidybos institucijas” (Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, 52 punktas; Hirst prieš Jungtinę Karalystę, 62 punktas; Ždanoka prieš Latviją, 104 punktas ir Tănase prieš Moldovą, 157 ir 161 punktai).
Atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes, ypač į nuolatinį ir negrįžtamą draudimo pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pobūdį, Teismas nustato, kad šis apribojimas yra neproporcingas, ir daro išvadą, kad buvo pažeistas 1 Protokolo 3 straipsnis (EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą, 112 punktas).
Lietuvos Respublikos Vyriausybė klaidina Europos Tarybos Ministrų Komitetą
2004 m. liepos 15 d. Seimas priėmė Seimo rinkimų įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos bet kuris asmuo, pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, negali būti renkamas parlamento nariu.
2012 m. kovo 22 d. Seimas pakeitė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-09-05 nutarė: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 42-2042) nuostata „jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2, 3 dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, 112 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 42-2042) tiek, kiek joje nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas negali priimti Europos Žmogaus Teisių Teismui prieštaraujančių nutarimų. Konstitucinis Teismas negali suformuluoti tokį asmens teisių aiškinimą, kuris kertasi su Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimu.
Tai reiškia, kad šiuo metu Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis dėl ketverių metų termino po apkaltos vėl būti renkamam Seimo nariu tebegalioja, o tai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą reikalavimus. Nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Seimo įstatymas neturi būti keičiami, nes nei viename iš jų nėra normų, draudžiančių po apkaltos dalyvauti Seimo rinkimuose.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė klaidina Europos Tarybos Ministrų Komitetą, kad turi būti priimtos Konstitucinės pataisos, vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą. Dar kartą pabrėžiu, kad jokių Konstitucinių pataisų ar Seimo rinkimų įstatymo pataisų priimti nereikia. Dabartiniai įstatymai ir Konstitucija po apkaltos dalyvauti rinkimuose nedraudžia.
Rusijos ir Lietuvos panašumai Konstitucinio Teismo aiškinimų prasme
RUSIJA
Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas ne taip seniai suformavo doktriną, apsaugančią Rusijos Federaciją nuo jos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymosi. Šia doktrina Konstitucinis Teismas jau naudojasi atleisdamas Rusijos Federaciją nuo pareigos įgyvendinti Rusijai nepalankius Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus.
Svarbiausi doktrinos aspektai buvo suformuluoti 2015 m. liepos 14 d. Rusijos Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame Teismas pažymi, kad EŽTT plėtoja Europos žmogaus teisių konvenciją taip, kad tai prieštarauja Rusijos Federacijos Konstitucijai. Kaip nurodoma Rusijos Konstitucinio Teismo pranešime spaudai, Rusijos dalyvavimas tarptautinėje sutartyje nereiškia šalies suvereniteto atsisakymo; taigi nei Europos konvencija, nei konvencija pagrįstos EŽTT teisinės pozicijos negali panaikinti Rusijos Konstitucijos viršenybės.
Praktiškai įgyvendinti jas Rusijos teisinėje sistemoje galima tik jei pripažįstama, kad Rusijos pagrindinis įstatymas turi aukščiausią teisinę galią. Rusijos Federacijos Konstitucija ir Europos konvencija yra grindžiamos bendromis pagrindinėmis vertybėmis, todėl prieštaravimų paprastai nekyla, tačiau jų gali kilti, jei EŽTT aiškins Konvenciją taip, kad tai prieštaraus Konstitucijai.
Susidarius tokiai padėčiai, Rusija, remdamasi pagrindinio įstatymo viršenybe, bus priversta tiesiogiai nesilaikyti Strasbūro teismo sprendimo. 2016 m. balandžio 19 d. Rusijos Konstitucinis Teismas pripažino, kad 2013 m. EŽTT sprendimo vykdymas byloje Anchugov ir Gladkov prieš Rusiją buvo „neįmanomas, nes prieštaravo Rusijos Konstitucijai“ . 2017 m. sausio 19 d. Rusijos Konstitucinis Teismas pritaikė šią doktriną, kai paskelbė, kad EŽTT sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo Yukos byloje pažeidžia Rusijos Konstituciją ir kad jis negali būti vykdomas.
LIETUVA
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuris prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą.
Vyriausioji rinkimų komisija yra saistoma Konstitucijos, bet ne Konstitucijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismui prieštaraujančių Konstitucinio Teismo nutarimų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, draudžiantis Rolandui Paksui būti renkamam į Seimą, Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio požiūriu yra neproporcingas, taikytinas ir mano atžvilgiu.
Jokio naujo teisinio reglamentavimo nereikia pakeisti, nes nei Konstitucija, nei Seimo rinkimų įstatymas neturi būti pakeisti, nes šie teisiniai norminiai aktai nedraudžia po apkaltos dalyvauti rinkimuose, o tai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą nurodymus Lietuvai.
Aš turiu visišką teisę būti registruota kandidate į Lietuvos Respublikos Seimo narius.
Tik rinkėjai turi teisę spręsti dėl rinkėjų atstovo – Seimo nario išrinkimo. Jeigu Tautos žmonės pasitiki manimi, nežiūrint apkaltos, baudžiamojo persekiojimo, ekstradicijos, šmeižto spaudoje, mane išrinks. Jei nepasitiki – neišrinks. Taigi Vyriausioji rinkimų komisija privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad asmuo, kuriam buvo taikyta apkalta, vėl turi teisę dalyvauti rinkimuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuris prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimui, taikytinam ir mano atžvilgiu, byloje Paksas prieš Lietuvą, ir kuriuo šiandien vadovavosi Vyriausioji rinkimų komisija, patvirtina, kad Lietuva niekuo nesiskiria nuo Rusijos.
Iš Infa.lt
