Vėl 17-ta mėnesio diena…
Praėjo 6-eri su puse metų po smurto prieš 8-erių metų vaiką. Prieš mergaitę. Prieš Deimantę Kedytę. Prieš taikius Lietuvos žmones. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, 2012-ųjų gegužės 17-ąją Garliavoje buvo sprendžiama Lietuvos ateitis. Šiandieninis Lietuvos valstybės žvilgsnis ir elgesys su ekonomiškai vargstančiomis Lietuvos šeimomis, kuriose yra vaikų, buvo apspręstas prieš šešerius su pusę metų Klonio gatvėje.
Šiandien vis dažniau pradedama gąsdinti „violetiniu” baubu. Cenzūrinė purvasklaida vėl bepradedančią busti Lietuvos jautrią visuomenės dalį lygina su 2012-ųjų „patvoriniais”. Planingai naikinant šeimą, Lietuvoje vėl atsiranda naujos stankūnaitės, kurias reikia saugoti nuo pačios Lietuvos. Po 2012-ųjų gegužės prėjo jau ne mėnesiai. Bėga metai. Tačiau, atrodo, kad niekas nepasikeitė… Ir kaip gali kas keistis, kai į sesės Nijolės Sadūnaitės viešą klausimą, užduotą 2018 m. sausio 13 d., „Pasakyti, ar Deimantė Kedytė gyva? O jei būtų, neduok, Dieve, kitaip – tai pasakyti, kur yra jos kapas?” neatsakyta iki šiol. Nors 2012-ųjų gegužę, smurtą tuo metu Garliavoje laiminęs dabartinis Lietuvos premjeras S. Skvernelis s. Nijolei Sadūnaitei – Laisvės premijos laureatei – turėjo atsakyti iki 2018 m. vasario 16-osios. Iki Lietuvos 100-mečio šventės. To paties buvo paklausta ir mūsų valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės. Jei ji ruošiasi ką nors dar N. Sadūnaitei atsakyti 2019 m. liepos 13-ąją, sekančią dieną, kai baigsis jos kadencija – atsakymas bus per vėlus. Nes buvo paklausta Prezidentės, kuri Lietuvoje yra atsakinga ne tik už vaikų likimus. Primename, kad pagarbą praranda ir Seimo Pirmininkas V. Pranckietis. Vaidinimas prieš tautą, kad „negirdėjau klausimo”, sparčiai muša jo, kaip asmens, autoriteto balus. Prieš du metus neatrodė, kad šis profesorius galėtų Lietuvoje mirti iš bado, jei pasirinktų nebepritarti melui. Neįdomiai kažkaip su kažkuo nešvariu sutapti, nes liaudies išmintis labai aiškia užbaigia šią patarlę…
2012-ųjų kovo 23-ąją ir gegužės 17-ąją užslėptas blogis šiandien tampa atviru, net įstatyminiu blogiu.
Lietuva nusikalto prieš Deimantę Kedytę. Todėl, gali būti, kad dangus leidžia per kitų nekaltų vaikų skausmą, kai valstybė drasko jų šeimas, patirti pabudimą iš abejingumo miego. Pabusti visai gerajai Lietuvai…
Mes nieko nepamiršome. Mes nepamiršome Deimantės klyksmo ir išgąsčio virpulio. Todėl primename, kad Lietuvos likimas yra užkrėstas Deimantės Kedytės likimu.
Pasirinkome priminimą, kalbėjimą ir maldą. Prikėlimo (prisikėlimo) terminas negalioja blogiui. Prikėlimas visuomet yra ir pažadas, ir tikrovė tam, kas šluostė vaiko ašaras, kas mokino vaiką vaikščioti, o ne kryžmai laužyti vaiko kojas, jam klykiant ir išnešant į nežinią…
„Drąsos kelias”
Kovo 23-oji (2012-ieji): 
Gegužės 17-oji (2012-ieji): 
