Neringa Venckienė, būdama dar teisėja, po Panevėžio apylinkės teismo nutarties nutraukti teisminio nagrinėjimo procesą mirus kaltinamajam Andriui Ūsui žurnalistams koridoriuje pareiškė: „Čia ne pabaiga, aš netylėsiu, ir tuo niekas nesibaigs. Jūs pamatysit, praeis du, penki metai, ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie dabar užgesino viską, būdami korumpuoti, kyšininkai ir iškrypėlių klaną gindami, čia taip nebus“. Pirmučiausia už šį pažadą N. Venckienė ir buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.
Šį penktadienį minimų 2012 m. gegužės 17-osios pogromo Garliavoje metinių išvakarėse Neringa Venckienė, laikinai būdama toli nuo gimtosios pastogės, perduoda linkėjimus savo viršininkui (buvusiam) Gintarui Kryževičiui ir visiems kitiems gerbiamiems lietuviškos teisės korifėjams, generaliniam prokurorui Dariui Valiui, Policijos departamentui, Valstybės saugumo departamentui, taip pat 80 Seimo narių, balsavusių už jos teisinės neliečiamybės panaikinimą, ypač – konservatoriams, kuriuos sveikina išsirinkus naujai seną vedlį Andrių Kubilių.
Atsiprašau malonių skaitytojų dėl savo paikystės – mažytės mistifikacijos. Iš tikrųjų niekaip negaliu perduoti
N. Venckienės linkėjimų, mat neturiu su ja jokių ryšių. Tačiau esu įsitikinęs, ji tikrai manęs tokios paslaugos būtų paprašiusi, nes net dramatiškiausioje situacijoje neprarasdavo humoro jausmo. O šįkart situacija, švelniai tariant , kurioziška, verta ironijos ar net sarkazmo, kaip ir visi nesusipratimai.
Ar gali būti didesnis nesusipratimas, kai dažniausiai rodomas krašto žiniasklaidos veidas oficialiai perrašo visą turtą, pasiima iš mokyklos sūnų ir emigruoja, o specialiosios tarnybos apie tai sužino po trijų savaičių tik iš žiniasklaidos, nors šiaip kontroliuoja visus valstybės piliečius? Nė lapė nesulojo, kai padus į užsienį pasipustė ir finansinėmis machinacijomis įtariamieji Raimondas Baranauskas ar Vladimiras Romanovas. Ir nė vieno Lietuvos generolo antsiuvai nenulėkė. Labai juokinga, nors tai visiškai skirtingos ir nelygintinos istorijos.
Bet dar juokingesnis buvo valdžios pasimetimas, dingus N. Venckienei. Nežinant ko griebtis buvo bandyta seklių vaidmenį įpiršti Seimo pirmininkui, Seimo etikos ir procedūrų komisijai ir net N. Venckienės sūnaus mokyklos direktoriui. Kodėl prokurorai, iki tol demonstravę N. Venckienės byloje neįtikėtiną uolumą, tik po ilgiausio gaišavimo paskelbė paiešką? Turbūt ne dėl pagreitintų prokurorės Ninos anglų kalbos kursų. Veikiau delsimu pridengdami savo darbo broką ir neprofesionalumą: nors jau tris kartus N. Venckienei buvo panaikinta teisinė neliečiamybė (teisėjos, kandidatės į Seimą ir Seimo narės), jie taip ir neištaikė progos jai
pareikšti įtarimų.
Kadangi N. Venckienė nėra įtariamoji, skambiai vadinama tarptautinė paieška viso labo tėra pašto paslauga, kai policija verčiama vaikytis po visą pasaulį bėglį ne su antrankiais, o tik su pakvietimu į apklausą. Nenustebčiau, jeigu Lietuvos prokurorai ir nelabai trokštų dingusią kaip į vandenį Seimo narę surasti, nes jų laukia nemaloni procedūra, kuriai jie visiškai nepasiruošę, – Europos arešto orderis arba ekstradicija (jeigu Seimo narės nėra Europos Sąjungos šalyje). Kokiais kaltinimais jie pagrįs prašymą sulaikyti ir perduoti Lietuvai „sunkią nusikaltėlę”? Jeigu tais šešiais, kuriais buvo paremtas prašymas Seimui panaikinti parlamentarės teisinę neliečiamybę, ar Lietuvos prokurorai patys neįsmuks į duobę, kurią rausė N. Venckienei?
Nepriklausomame teisme gali žlugti jau pirmasis iš šešių kaltinimų N.Venckienei, neva ji užgauliai pažeminusi teisingumą vykdantį teismą? Tačiau ji spaudos konferencijoje, įvykusioje ne teismo salėje po posėdžio, nepaminėjo žurnalistams nei teisėjų pavardžių, nei konkretaus teismo.
Antraip, tarkime, vien už mano nekaltą frazę „kyšininkų šalyje neįmanoma išlikti sąžiningu teisėju“ visi „kyšininkų šalies“ teisėjai mane pagal tą patį Baudžiamojo kodekso(BK) 232 straipsnį nutemptų į teismą ir laimėtų. Arba po pasažo – „konservatoriai, išdavę tradicinę lietuvišką šeimą ir jos krikščioniškas dorybes, perėjo į pusę liumpenų, be kilmės ir šaknų, išauginusių dvi dukteris prostitutes, kurios krizės metu kritus jų paslaugų kainoms ėmė pardavinėti pedofilams savo mažametes dukreles ir pralobo“ – mane pričiuptų pagal kitus BK ar Civilinio kodekso straipsnius visi Lietuvos tėvai, auginantys po dvi dukras. Šit kodėl vienas iš melagingos ar šmeižikiškos informacijos, dėl kurios keliamos baudžiamosios ar civilinės garbės ir orumo gynimo bylos, požymių – ji apie konkretų žmogų, gyvą ar mirusį.
Tai geriausiai žino pati N. Venckienė. Nors ji „kyšininkų šalyje“ net 13 metų sugebėjo išsaugoti nepriekaištingą teisėjos reputaciją, pirmoji turėjo prarasti tikėjimą, kad Lietuvoje žmogaus garbė ir orumas yra Konstitucijos, įstatymų ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ginamos vertybės.
Melas ir šmeižtas šią istoriją lydi nuo pirmųjų jos dienų – neva N. Venckienė apkaltino kolegą teisėją pedofilija, taikydamasi į jo vietą (nors iš tikrųjų jie buvo skirtingų – civilinių ir baudžiamųjų – bylų teisėjai). Nepaniekintas net muilo operos žanras: girdi, N. Venckienė apjuodinusi kolegą iš keršto, nes jos meilė jam likusi be atsako. Be atodvėsio buvo skleidžiami gandai net apie jos privatų gyvenimą: neva ji neturinti vaikų, todėl gviešiasi dukterėčios, auginanti ne savo sūnų, negyvenanti su vyru ir t. t.
N. Venckienė šaipydavosi iš primityvių, be vaizduotės ir išmonės sukurptų pramanų. Niekad nekreipė dėmesio net į jai klijuojamą „žudiko sesers“ etiketę. Tačiau sielojosi, jog nuo šios drumzlinos melo jūros purslų nebegali apsaugoti savo artimiausių žmonių – sengalvėlių tėvų, nužudyto brolio, kuris po smurtinės mirties pats buvo paverstas žudiku, narkomanu, pedofilu, pornografijos kūrėju. Drąsius Kedys, Venckų ir Kedžių šeima buvo pradėta sieti su visomis Garliavos blogybėmis, kurias tik pavykdavo surasti.
Nuo šio dvasinio teroro nebuvo įmanoma apsiginti ne tik dėl jo intensyvumo – jį sankcionavo prokurorai, toje liūdnai pagarsėjusiose spaudos konferencijoje sutrypę nekaltumo prezumpciją, kai paskelbė neabejojantys D. Kedžio kalte dėl Kauno dvigubos žmogžudystės. Tačiau prokurorų darbas yra pateikti teismui ne savo abejones, o bylą su nenuginčijamais įrodymais.
Ar ne skandalas, kad prokurorai iki šiol neištyrė 2009 m. spalio 15 d. nužudyto Kauno centre pirmojo ir vienintelio nepriklausomoje Lietuvoje aukšto rango teisėjo bylos? Nepanašu, kad ši byla bent kiek rūpėtų ir pačiai teisėjų savivaldai. Tačiau jeigu būtų surasti tikrieji šios dvigubos žmogžudystės užsakovai ir vykdytojai, neišvengiamai paaiškėtų, kaip toli sąmoningai Kauno pedofilijos byloje buvo nuklysta nuo tiesos. Tartum kortų namelis griūtų visas melo rūmas, kuris buvo kruopščiai renčiamas per penkerius bylos metus, stengiantis jungtinėmis prokurorų, teisėjų ir politikų pajėgomis išsukti nuo demaskavimo ir atsakomybės elitinių pedofilų tinklą.
Rafinuoto cinizmo ar net sadizmo viršūnė – be perstojo moraliai terorizuotos, labiausiai purvu apipiltos šeimos galva 75-tuosius baigiantis Vytautas Andrius Kedys pats tapo atsakovu garbės ir orumo byloje. Bet tai jau Garliavos epopėjos dėsningumas, kai nužudymai po suklastotų ekspertizių virsta nelaimingais atsitikimais, aukos – kaltinamaisiais, ginantys silpniausius visuomenės narius – vaikus – moralinėmis pabaisomis. Tai geriausiai patvirtina 2012 m .gegužės 17 d. surengtas pogromas Garliavoje ir paskesnis jo vertinimas.
Tądien valstybė parodė savo piliečiams brutalų veidą be jokių pagražinimų. Į Garliavą buvo pasiųsta tikrų tikriausia baudžiamoji ekspedicija, paremta karine taktika „šokiruok ir gąsdink“. Prieš beginklius žmones, moteris, invalidus, senukus pademonstruotas valstybės prievartos aparato paradas patvirtina, kad buvo priimtas principinis, aukščiausiu lygiu aprobuotas valdžios politinis sprendimas – nušluoti nuo žemės paviršiaus šį pilietinio nepaklusnumo židinį. Manau, tai buvo A. Kubiliaus Vyriausybės visos kadencijos didžiausia klaida.
Lietuvos žmonės A Kubiliaus Vyriausybei kadencijos pradžioje ir pabaigoje pateikė du didžiausius išbandymus, tačiau visiškai skirtingus ir politine potekste, ir protesto forma. Tai po naktinės mokesčių reformos daugiausia kairuoliškų jėgų („Fronto“ ir kitų) sukeltos 2009 m. sausio 16 d. riaušės (savo agresija, „įtūžio potencialu“ priminusios vakarietiškos Pietų Europos demonstracijas, Volstrito protestus) ir Garliavos taikus piketas su dainomis, eilėraščiais ir maldomis.
Tačiau A. Kubilius nepamatė skirtumo tarp riaušininkų ir piketuotojų – tai buvo tas pats, kaip neįžvelgti skirtumo tarp Algirdo Paleckio raudonų vėliavų ir trispalvės. Konservatorių kamarilei akių neatvėrė net tai, kad Garliavos budėtojų gretose ištikimai stovėjo „paskutinis Sąjūdžio kareivis“ Algirdas Vaclovas Patackas, juos rėmė tautos sąžinė Nijolė Sadūnaitė, tautos patriarchas Vytautas Landsbergis. A. Kubiliaus nesulaikė net šie dešiniųjų autoritetai.
Sakytum, A. Kubilius su savo kamarile tapo auka tos propagandos ir melo, kad Garliava yra visiškas užklasis, čia geriausiu atveju neva susibūrė tie, kurie, jo šmaikščiais žodžiais tariant, balsuoja „už alaus butelį ir dešimt litų“, o blogiausiu – kriminaliniai elementai, smurtininkai, kurie sukels socialinius neramumus kaip įsisiautėjęs jaunimas Vakarų sostinių priemiesčiuose. Bet tai buvo tik „socialinių inžinierių“ burtai, deformuojantys, iškreipiantys tikrovę. Juk iš tikrųjų Kedžių ir Venckų šeimos, visa giminė, artimieji – tipiški vidurinio sluoksnio atstovai, tradiciniai Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų rėmėjai. Konservatoriai šovė į savus. „Garliavos trauma“ jiems turės ilgalaikių pasekmių – pralaimėti rinkimai į Seimą buvo tik pradžia.
Kadangi Garliavos šturmas negalėjo įvykti be Vyriausybės valios, baudėjų sužalotų aukų ieškiniai prokuratūroje ir teismuose atsimušė kaip į sieną. Bauginimo taktika buvo pratęsta teisinėmis priemonėmis: patys nukentėjusieji, taip pat visuomenininkai, organizavę protesto prieš smurtą Garliavoje mitingus Vilniuje, sulaukė masinių policijos ir prokurorų apklausų ir bylų teismuose.
Nelyginant sugrįžo laikai, kai baudžiamosios teisinės sankcijos tapo vienintele visuomenės kontrolės priemone. Be nepriklausomų teismų, prokuratūros ir visos teisėsaugos teisė valdžios rankose lengvai virsta represijų įrankiu. Visa milžiniška valstybės baudžiamojo persekiojimo galia ir užgriuvo pilietinio nepaklusnumo vėliavnešę N. Venckienę.
Ar galima labiau pažeminti teisėją, moterį ir motiną, kai specialiai paruošti baudėjai, nusispjovę į teisėjos imunitetą ir jos žmogiškąjį orumą, jos tėvų namuose jai užlaužia rankas, jos akivaizdoje pačius tėvus, basus ir vienmarškinius, išmeta laukan kaip daiktus, prievarta atplėšia jos kaklą apsivijusią klykiančią dukterėčią ir uždengę kaip medžiokliai sugautam gyvam džiunglių žvėriui skuduru akis, kad mažiau priešintųsi, išgabena mergaitę nežinoma kryptimi? Bet tai dar ne visas pažeminimas.
Dar būtina iš jos išsityčioti pareiškiant jai kaltinimus, kad ji užpuolė įsibrovėlius, kad ji, o ne jie, išlaužę privataus kiemo vartus, namų duris, išdaužę stiklus išgąsdino mergaitę, jai matant šalino „kaip kliūtis“ senelius, prie kurių buvo prisirišusi visa savo vaikiška širdele, traumavo jos psichiką.
Kadangi baudžiamajai bylai kaltinimai buvo per menki, po metų prokurorai pridūrė, kad neva spyrusi nekviestai viešniai ne mažiau penkių kartų. Tačiau tai patvirtinančio vaizdo įrašo neparodė, nes jo nėra. Jos kaltė, kad policininkams vykdant teismo nurodymą „pašalinti N. Venckienę kaip kliūtį“, ji vis dar buvo gyvas, reaguojantis į aplinką žmogus.
Sistema, jau šventusi galutinę pergalę, kad N. Venckienę netrukus pavyks pašalinti iš viešosios erdvės ir visiems laikams nutildyti, užmiršo jos rinkimų šūkį: „Svarbiausia – išdrįsti“. Ji ir vėl išdrįso. Ji netylės.
Žinoma, jos laukia sunkus kelias, kaip ir pirmųjų politinių pabėgėlių, kurie ištrūkę pro geležinę uždangą ir išvengę fizinio susidorojimo, privalėdavo dar pramušti komunistinės propagandos ir melo sieną, apginti savo teisybę teismuose. Nuo Kauno pedofilijos bylos ištakų prisikaupę tiek mirčių, kančių, motiniškų ir nekaltų vaiko ašarų, taip pat įžūliausio melo, suklastotų įrodymų, sufabrikuotų kaltinimų ir neteisingų nuosprendžių, kad N. Venckienė galėtų pakartoti didžio vilniečio, Lietuvoje kol kas menkai žinomo talentingo lenkų rašytojo disidento Jozefo Mackiewicziaus išmintingus žodžius, kuriuos jis parašė pabėgęs nuo komunistinės Lenkijos melo ir prievartos, Londone: „Įdomi tik tiesa.“
