2013.03.26 Valdas Vasiliauskas, Seimo narys
Kol Seimo laikinoji Vytauto Saulio vadovaujama komisija nuolankiai laukė, teiksis prokurorė Nina parodyti jai 2012 m gegužės 17 d. Garliavos šturmo vaizdo įrašą ar nesiteiks(vakarykščias sprendimas iš anksto buvo lengvai nuspėjamas- ne) visa Lietuva praėjusią savaitę be jokių draudimų ir leidimų galėjo pamatyti per socialinius tinklus „Facebooks“ šios istorijos naujausią tęsinį, kvapą gniaužančią savotišką atomazgą. Laimutės Stankūnaitės viena kamera ir vienu planu, be jokio montažo įrašytas kreipimasis buvo didelė staigmena visiems tiems , kuriems šioje istorijoje viskas aišku, kurie jau turi visus atsakymus. Vaizdo įrašas tapo akibrokštu net L.Stankūnaitės aplinkai , sukėlęs sumaištį jos šalininkų stovykloje. Jungtinėmis atsakingų už ją tarnybų, advokatų ir artimųjų pastangomis pavyko visuomenės reakciją prislopinti, pakreipus diskusiją neesminėmis temomis- ar galima jai ir dukrelei atsisakyti apsaugos, ar tikrai ji rengiasi emigruoti, kas tos paslaptingos ją kviečiančios į Jungtinę Karalystę interneto draugės?
Ar neturėjo po to, ką pasakė L.Stankūnaitė, savo darbotvarkę peržiūrėti V.Saulio laikinoji komisija, iš savo išankstinės nuomonės kiauto išlįsti net tie komisijos nariai, kurie ja puikuojasi jau nuo praėjusios kadencijos. Jiems buvę nebuvę tie Garliavos įvykių vaizdo įrašai, jiems pakanka prokurorų keverzonių, nes jie ir taip viską žino.
Ar neturėjo komisija po L.Stankūnaitės pareiškimo pagaliau čiupti už pakarpos prokurorų, kurie , slėpdami savo ir valdžios darbelius, atvirai tyčiojasi iš Tautos ir jos atstovų: jau negana Garliavos vaizdo įrašų, prašome mums , turintiems teisę dirbti su slapta informacija ir įsipareigojusiais ją saugoti, parodyti slepiamą nuo visuomenės Mergaitę, jos gyvenimo sąlygas, o ypač- nepriklausomų medikų išvadas apie jos sveikatos būklę.
Žymus, mano mėgstamas XX a. filosofas ir sociologas Karlas Raimundas Popperis ironizavo, kad visiems politikams būdinga silpnybė- troškimas būti visuomet teisiais, negebėjimas pripažinti savo klaidų. Bet jeigu kas nors iš tikrųjų tiki, kad Garliavoje seneliai, moterys , invalidai užpuolė 240 iki dantų ginkluotų policininkų ir kitų savo pareigas vykdžiusių valstybės pareigūnų, paklauskime kitaip . Nuo ko pirmiausia Mergaitę išvadavo šie valstybės pasiųsti baudėjai?
Nuo tų, kurie ją myli ir kuriuos ji mylėjo, veikiausiai myli iki šiol .Prievarta Mergaitę išplėšė iš gimtųjų namų, atskyrė nuo artimiausių žmonių, draugų, mylimiausių žaislų. Ir įsakė: mylėjai ne tuos, kuriuos reikia, dabar mylėsi kitus. Meilė prokurorų ir teismo sprendimu, antstolės nurodymu, baudėjų prievarta.
Kuo „ meilė per prievartą“ baigėsi , Lietuvos žmonėms praėjusią savaitę papasakojo L.Stankūnaitė : „ Mano sveikata kiekvieną dieną vis blogėja. Alergija paūmėjo labai stipriai. Tris mėnesius kiekvieną dieną vaikštau užtinusiomis akimis. Kankina baisūs skausmai. Galvos skausmas, širdį skauda. Jaučiuosi labai blogai , kankina nemiga. Matau, kaip kenčia mano dukrelė. Jai nuolat skauda galvą ir pilvą. Mes labai kankinamės, gyvendamos apsaugoje“.
Laimingą vaikystę Klonio gatvėje, kur guvi, linksma , sveika ir saugi Mergaitė augo tarp žmonių, motinos liudijimu, valstybė pakeitė kalėjimo sąlygomis:“ … negalime niekur eiti, esame labai stipriai apribotos, negalime bendrauti taip, kaip norime su savo artimaisiais. Gyvename nepelnytą gyvenimą. Esame nukentėjusios, o gyvename įkalintos. Mūsų teisės ir interesai yra niekinami, aš manau, ir nevertinamos esame..“
Ką dar baisiau turėjo pasakyti motina, kad jos skundą ir išgirstų visi Žmogaus ir Vaiko teisių sargai: „Aš ir mano dukra negalime gyventi tokioje kankynėje. Esame iškankintos ir išvargintos.. . Nežinau , kaip pasakyti, yra sunku kalbėti“. Tai tikrų tikriausia įkaitų drama- matėme bejėgę, dvasinės krizės ištiktą jauną moterį, kurią įkaite paėmė (izoliavo ) su Mergaite valstybė ir kuri veltui šaukiasi mūsų pagalbos. Visiškas Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos bankrotas- bendradarbiavimas su jėgos struktūromis pavertė šias Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas ir kontrolieres kalėjimo prižiūrėtojomis, represijų įnagiais ir širmomis.
Padėtį komplikavo ir tai, kad visą laiką vyko įnirtingi teisminiai ginčai, kuriuose kiekviena šalis gina savo tiesą ir turi savų interesų.
Mergaitės gynėjų gretas praretino ir tie įtarimai, kad visi, stoję į „Drąsos kelią“, automatiškai yra kuoktelėję pedofilų medžiotojai fanatikai, gal net nesimpatiški radikalai, persekiojantys seksualines mažumas. Ar ne todėl šį bemaž penkerius metus trunkantį „mažutėlių papiktinimą“ tylomis stebi garbingoji Lietuvos katalikų bažnyčia? Arba atvirai priešiška yra viena intelektualiausių Lietuvos moterų, įtakinga komisijos narė, Vakarų literatūros žinovė, kuri, remdamasi Charleso Dikenso sukurtais nuostabiais vaikų paveikslais, galėtų mums visiems papasakoti, koks turtingas, pagarbos vertas yra mažųjų herojų vidinis pasaulis, todėl nieku gyvu su jais nevalia elgtis kaip daiktais, perduodamais iš rankų į rankas?
Bet po L.Stankūnaitė kreipimosi į visuomenę vėlu ieškoti kaltų. Nūnai svarbiausia išgelbėti Mergaitę. Ir jos motiną. Kaip? Ką daryti? Pagerinti jųdviejų gyvenimo sąlygas, skirti papildomų lėšų? Visi suprantame, kad tai tik laikinos priemonės. Mergaitės tragedija tampa universali, atspindinti mūsų valstybę ištikusią gilią krizę- mes nepajėgiame pasirūpinti savo vaikais , jaunąja karta, taigi, ir savo ateitimi.
Kita žinoma XX a. mąstytoja Hannah Arendt žmonėms, kurie bando išsisukti nuo atsakomybės dėl pasaulio ateities , pataria neturėti vaikų. Savo nuostabiame ese apie Vakarus ištikusią auklėjimo krizę ji rašo: „ Mes neturime atsakymų, kuriais pasitikime- tai prietarų išsklaidymas. Krizė tampa nelaime tik tada , kai mes į ją atsiliepiame išankstiniais atsakymais,t.y. prietarais. Toks požiūris ne tik pagilina krizę, bet ir baudžia mus, atimdamas tikrovės patyrimą ir jo teikiamą galimybę apmąstyti… Kai tik politiniuose klausimuose sveikas protas pralaimi ar atsisako duoti atsakymus, mes susiduriame su krize“.
Sveikas protas pralaimėjo 2010 gegužės 14 d.Kėdainių apylinkės teisme, kurio buvęs teisėjas ( padarė karjerą, buvo perkeltas į Kauną) Bronius Varsackis , parengiamajame posėdyje, nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės ir netirdamas įrodymų, per 15 min. nustatė gyvenamąją Mergaitės vietą ir nusprendė nutartį vykdyti skubiai. Šiukščiai buvo sutrypta Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencija, nurodanti, kad „imantis bet kokių veiksmų , nesvarbu, ar tai valstybinės, ar privačios įstaigos, svarbiausia – vaiko interesai“( 3 straipsnis), “vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjamo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamų organų nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka”( 12 straipsnio 2 dalis). Konvencijos pagrindinis kriterijus- vaiko gerovė.
Vargu ar Lietuvos teisėjams rūpėjo Mergaitės gerovė. Jie, nesitraukdami nuo B.Versakio nubrėžtų gairų, visų lygių teismuose apsėjo be Mergaitės, jos neišklausė, nekreipdami nė mažiausio dėmesio į jos norus ir pageidavimus, kur ir su kuo nori gyventi , galbūt net neatsivertė Vaiko teisių apsaugos konvencijos. Užtat prokurorai ir teismai dirba be užsikirtimų, pasiekė finišo tiesiąją , jau paruoštos kaltinimo išvados ir baigiamosios kalbos. Teisingumo rūmuose laukia šventė- bus užverstos ir pasiūstos į archyvą bylos, sugadinusios daug kraujo teisingumo tarnams. Vienas mažmožis- ar bus į teingumo triumpą pakviesta Mergaitė, ką po darys – sugrįš pas mamą į kalėjimą?
Pabaigai-garsioji Fiodoro Dostojeskio „Drolių Karamazovų“ Ivano ir Aliošos scena, tikras humanizmo himnas.“ Tu pats man tiesiai pasakyk, prašau tave, atsakyk: įsivaizduok, kad tu pats statai žmonijos likimo rūmus, turėdamas tikslą pačiame finale žmones padaryti laimingus, duoti jiems pagaliau taiką ir ramybę, bet tačiau būtinai, neišvengiamai reikia nukankinti tik vieną vienintelį padarėlį, va šitą patį kūdikį … ant neatkeršintų jo ašarėlių pastatyti tą pastatą… ar sutiktum tokiomis sąlygomis būti architektu,“- klausia Ivanas.
Brolis atsako: „Nesutikčiau“. O Lietuvos valstybė? Negirdžiu atsakymo.
