Jau ir Lietuva pajuto Vladimiro Putino švelnų prisilietimą(„minkštą”, anot vienos partijos dokumento, bet skambėtų nelabai lietuviškai ir padoriai). Pajuto artėjančiuose rinkimuose, kuriuose Lietuvos politikai mosuoja Ukrainos korta. Užsienio politika verčiama vidaus politika- tai taip pat labai putiniška.
V.Putinas yra vertas savo mokytojo Stalino mokinys, žinantis: susidūręs su neįveikiamais, tarkim, ekonomikos sunkumais , nors iš žemių iškask vidaus priešų. Tai ir Stalino didieji „valymai”, ir V.Putino kova su oligarchais ir teroristais, paslaptingi daugiabučių namų sprogdinimai. Čia ir lietuviams, pratęsdamas savo mėgstamo sovietinio kino tradicijas, kai jie vaidino fašistus, V.Putinas neužmiršta paskirti epizodinių vaidmenų: anksčiau- „baltosios pėdkelnės”, dabar- Maidano smogikai, neva ruošiami atkampioje lietuviškoje kaimo turizmo sodyboje.
Tačiau tvirčiausias diktatoriaus susvyravusio autoriteto postamentas – pergalingas karas. V.Putino pradėjusius smukti reitingus sugrąžindavo į būtąsias aukštumas ir Čečėnijos nusiaubimas, ir agresija prieš Gruziją. Nūnai , po Krymo okupacijos ir „referendumo”, V.Putinas garbinamas Rusijoje kaip Stalinas po Berlyno paėmimo.
Pridurkime: Vakarai neužmiršo Winstono Churchillo pranašiškos minties, kad Raudonoji armija niekad neišeina iš ten, kur yra įkėlusi koją( taikus jos pasitraukimas iš Lietuvos ir visos Vidurio Europos yra vienkartinis, niekad nepasikartosiantis stebuklas, kuris V.Putinui yra nedovanotina geopolitinė klaida). Todėl Vakarus užganėdins protestai, rezoliucijos bei daug nekainuojančios sankcijos , jie gal net paskelbs V.Putiną taikos balandžiu, jeigu jis apsiribos Krymo pusiasaliu ir neišplės karinės ekspansijos į žemyninę Ukrainą. Taip veikiausiai ir atsitiks, nes V.Putinas jau pasiekė savo tikslus. Net stalinistai modernėja.
Mat V.Putinas agresija prieš kitą valstybę ne tik sutvarko savo vidaus problemas, užkemša burnas opozicijai, bet ir pakreipia sau naudinga linkme tos užpultos valstybės vidaus politikos procesus. Karo veiksmų nebūtina tęsti, agresija jau savo juodą darbą padarė, prinokęs obuolys pats nukris į rankas. Taip atsitiko karinio konflikto su Gruzija metu, kai sutriuškinimu buvo pažemintas V.Putino asmeninis priešas Michailas Sakaašvilis , o sykiu- ir išdidi gruzinų tauta. Vakarietiškam prezidentui ir jo šalininkams buvo suduotas mirtinas smūgis, po kurio jie neatsigavo.
Dabar Krymo „išvadavimu” pažeminti Maidano herojai ir visa didvyriška ukrainiečių tauta, sugebėjusi atsikratyti nekenčiamo režimo. Karinė agresija bus pratęsta protesto mitingais ir neramumais pramoniniuose šalies rytuose, žaliavų tiekimo sutrikimais, desantininkų ekspedicijomis ir kitais destabilizuojančiais veiksmais, nekalbant apie neišvengiamai atslenkančius ekonominius sunkius laikus. Kantriai bus laukiama, kol tautos akyse Maidano vyriausybė susikompromituos, kaip negebanti valdyti valstybės, o tada vėl prasidės putiniškas marionečių spektaklis, kurį laikinai buvo nutraukę banderininkai ir kitokie nacionalistai, Lietuvoje ir Lenkijoje apmokyti smogikai. Tai tik dalis V.Putino užsakymu pagamintų etikečių.
Tačiau ir Lietuvoje turime ne menkiau įgudusių etikečių klijuotojų. Čia neprilygstama nepavargstanti karo bitelė Raselė kulkosvaidininkė, kuri su savo jaunesniais talkininkais nė dienos tuščiai nepraleidžia nedemaskavusi Kremliaus agentų, Gazpromo tarpininkų ir kitoniškų nenaudėlių. V.Putinas tvirtina, kad Lietuva- Vakarų vanagų lizdas, Raselė kulkosvaidininkė teigia, kad Lietuvoje tiršta V.Putino tarnų. Kieno teisybė? Šiaip ar taip, maloni simetrija. Gal net pranokome patį V.Putiną?
Antai Valstybės saugumo departamento(VSD) generalinis direktorius Gediminas Grina leptelėjo, kad visi, kurie buvo išvykę į Rusiją, yra reali grėsmė Lietuvai. O žmonės, turintys giminių Rusijoje? Žmonės rusiškomis pavardėmis? Šis sovietinis VSD absurdas įžeidžia ne tik lojalią Lietuvai rusų mažumą- jis atspindi atgyjančią stalinietišką tendenciją sudarinėti nepatikimų žmonių kategorijas.
Vieną paskelbė generolas G.Grina. Antrą- netiesiogiai- prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad į Valstybės gynimo tarybos posėdžius ,kur svarstomi NATO ir kiti svarbūs šalies gynybos reikalai, nebus kviečiami Darbo partijos deleguoti parlamento vadovai. Kitaip tariant, visi priklausantys Darbo partijai, yra įtartini.
Nepasitikėjimo rūdys iš visuomenės persimeta net į valstybės gyvybines institucijas – Seimą, Valstybės gynimo tarybą, paralyžuodamos jų veiklą. Ar ne todėl grėsmes valstybei, užsienio valstybių agentūrų veiklą net atsakingi pareigūnai, politikai aptarinėja ne sprendimus priimančiose institucijose, o spaudos konferencijose, žiniasklaidoje. Šneka apie Ukrainą, Lietuvos saugumą, o galvoja apie prezidento ir Europos parlamento rinkimus.
Atrodytų, Ukrainos dramos, pagaliau realios karinės invazijos į Lietuvą grėsmės akivaizdoje turime susitelkti , būti kaip niekad vieningi, tartum Sausio 13-tąją. Tačiau dar niekad nebuvome tokie susiskaldę, įtarūs, pikti. Ir silpni. Gal todėl savo vidinį silpnumą priversti maskuoti karingais šūkiais, kuriuos girdime tik mes patys.
Nekalbu apie užsienio politiką- Lietuvos vadovai, visos parlamentinės partijos drauge su krašto žmonėmis nuoširdžiai palaikė ir palaiko Ukrainos tautos apsisprendimą. Žinoma, atskiro didelio profesionalų forumo verta tema- tos užsienio politikos efektyvumas, kiek ji koordinuota su Baltijos ir Lenkijos valstybių, Europos Sąjungos, NATO ir JAV pozicijomis. Kalbu apie vidaus politiką, į kurią aidu sugrįžta Ukrainos įvykiai.
Prezidentės D.Grybauskaitės fotosesijose ir TV reportažuose , skirtuose vidaus rinkai, mačiutes ir vaikučius išstūmė naikintuvai, šarvuota technika, šaunamieji ginklai ir karinės optikos prietaisai. Suprantu, rūstūs laikai, pagal Konstituciją, prezidentas yra Vyriausiasis karo pajėgų vadas , be to , rinkimai. Bet ir V.Putinas panašiais karo šūkiais ir militaristiniais vaizdais aktyvizuoja savo rinkėjus.
Šių vidaus politikos niuansų, diktuojamų artėjančių rinkimų , neperprato garsus šiaurės Lietuvos verslininkas Vilius Kaikaris , suteikęs dingstį pareikšti patriotinį entuziazmą ir pilietinį pasipiktinimą visiems, kas netingėjo. Be mažiausios abejonės, verslininko debiutas užsienio politikos dirvonuose buvo nei į tvorą, nei į mietą. Kadangi TV studijoje už liežuvio jį traukė patyręs gundytojas, įsidrąsinęs debiutantas priskaldė gerą vežimą malkų, ypač netikusiai supriešidamas valstybės ir žmonių ginamas vertybes su verslo nauda.Tai nereiškia , kad žmogų už pareikštą nuomonę reikia kalti prie kryžiaus ar tempti kaip eretiką į laužą. Bet laužas nebus sukrautas vien todėl, kad daugelis pasipiktinusių patriotų išsibėgiotų, išgirdę, jog net už malkas reikia mokėti.
Besiklausant visuotinai pasmerkto verslininko, man kilo klausimas: ar šnipomanija, dirbtinai keliama masine psichoze, žmonių gąsdinimu realiomis ir išsigalvotomis grėsmėmis nebandoma mobilizuoti savo nusivylusių rinkėjų, šiais baubais pridengiant realią krašto situaciją, atitraukiant nuo jos visuomenės dėmesį? Gal ta partija, kuri ilgus metus buvo monopolizavusi patriotizmą, Lietuvos nepriklausomybės gynimą, Rusijos „minkštųjų” ir visokių kitokių galių sulaikymą, yra taip nusigyvenusi ir išsisėmusi, kad daugiau be patriotinių ir antirusiškų lozungų neturi ko Lietuvos žmonėms pasiūlyti?
Ši partija, jos kandidatai į prezidentus ir Europos parlamentą neturi ko tautai pasakyti apie savo nuveiktus darbus , ateities idėjas ir vizijas. Todėl gaudo šnipus, nė vieno nepagaudama. Arba šaudo į varnas.
