Valdas Vasiliauskas, „Drąsos kelio“ frakcijos Seime narys
Jeigu derėtų pateikti nūdienės visuomenės susiskaldymo, susipriešinimo įrodymų, akivaizdžiausias pavyzdys būtų Garliava ir gėjų eitynės. Nors šių įvykių svarbiausi dalyviai niekad nebuvo tiesiogiai susidūrę, vien jų palyginimas sukeltų abiejų antagonistinių pusių pasipiktinimą ir kaltinimus šventvagyste. Bet aukštesnioji jėga nepaiso mūsų norų, įsitikinimų, pažiūrų.
Grakštus minties viražas, nors ir ne visai teisingas. Jau vien todėl , kad jeigu Ramūnas prieš keletą metų būtų ėjęs Prancūzijos švietimo ar vidaus reikalų ministro pareigas, būtų gavęs galvos sopę – išvalyti savo demokratiško Vakarų Europos krašto mokyklas, universitetus ir visas viešąsias vietas nuo burkų, nikabų, hidžabų ir net čadrų.
Vasaros gėjų eitynės sukeltu rezonansu( ir vidaus, ir tarptautiniu) pranoko net Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos(ES) Tarybai pradžią, kurios nei Lietuvoje, nei pasaulyje , tiesą sakant, bemaž niekas nepastebėjo. „Baltic pride“ atgarsis atsirito iki dabar, atspindėdamas valstybės raidos tendencijas. Kalbu ne tik apie bandymus pradėti Seimo nario Petro Gražulio baudžiamąjį persekiojimą.
Jeigu ne „Baltic pride“, viešoji erdvė būtų likusi intelektualiai nuvėsusi – apie šį renginį turėjo ką pasakyti visi iškiliausi nepriklausomi Lietuvos komentatoriai , šviesiausi tautos protai, o Ramūnas Bogdanas, Aloyzas Sakalas, Liudvika Pociūnienė LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) tema paskelbė solidžius kompendiumus. Kaip visuomet neprilygstamas buvo R.Bogdanas, kurio tekstų skaitymas man tikra atgaiva. Ramūnas, likdamas ištikimas savo hipių kartos visuotinės meilės dvasiai, pataria tiems , kurie nebepajėgia pergalėti prietaro smerkti netradicinės orientacijos vyrus ir moteris, žvelgti į juos , kaip į žmones, kurie nešioja skrybėles arba ne. Mažuma skrybėlėta, dauguma – ne. Arba atvirkščiai. Kaip jums patinka.
. Britai, šaipęsi iš tokių prancūzų keistų užmojų, dabar patys nebežino, ką daryti su šiais musulmonių spintos būtinais atributais. Neretai ir vyrų galvos likimas priklausydavo nuo jos apdangalo( Petro I draudimas bojarinams nešioti kepures „kūgius“), Turkijos reformatoriaus Atatiurko( Mustafos Kemalio) laikais turkai karjerą galėjo padaryti, tik išsižadėjęs feso – raudonos kepurėlės su mėlynu ar juodu kutu, ir pasipuošę puošeiviška Ramūno skrybėle.
Net juokaudamas nei skoniu, nei mada negalėtume paaiškinti XX a. Europos sunkiausių traumų – dviejų totalitarizmų – komunizmo ir fašizmo, paskelbusių seksualines mažumas už įstatymo ribų.
Tai atspindi ir mano kartą, jos pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą formavęs totalitarizmo laikų žodynas – jame nebuvo vietos žodžiui „gėjus“. Antai 1985 m. Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos išleistame Tarptautinių žodžių žodyne randame tik homoseksualizmą ( „ lytinis iškrypimas – lytinis potraukis savo lyties individui“), taip pat lesbianizmą( “nenormalus moters potraukis prie moters“) ir , be abejo, anuomet visuotinai vartojamą „pederastiją“( „lytinis iškrypimas – vyro lytinis santykiavimas su vyru“).
Filologinių polinkių žmonės, kurių skoniui nebuvo priimtinas zekų pamėgtas žodis „pederastas“, versdavosi lietuvišku komiško atspalvio pakaitalu „bobvyris“(o lesbietę keisdavo „vyrbobe“). Bet vis vien tai buvo iškrypėliai, visuomenės atstumtieji, kuriuos būtina gydyti arba izoliuoti. Jie buvo persekiojami – šiandien tuo sunku net patikėti – pagal atskirą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Sovietų Lietuvoje homoseksualūs suaugusių žmonių santykiai buvo kriminalinis nusikaltimas.
Tokiais netolerantiškais laikais pradedantis neapsiplunksnavęs teatro kritikas pradėjau dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“ , mažyčiame nuostabių asmenybių ir aukščiausios klasės profesionalų kolektyve. Ilgainiui tapau teatro ir kino skyriaus vedėju, ne vienerius metus mano vieninteliu pavaldiniu , viename kabinete sėdinčiu priešais mane, buvo S., kur kas talentingesnis, tuo metu profesiniu atžvilgiu visa galva aukštesnis nei aš, europinio masto kritikas, savo srities fanatikas ir eruditas – tikrų tikriausia vaikščiojanti enciklopedija (meno žmonės nesunkiai suvoks , apie ką kalbu, o miesčionims nenoriu suteikti dingsties derglioti jo šviesų atminimą). Nors dėl savo įspūdingos vyriškos išvaizdos ir dar įspūdingesnio intelekto sulaukdavo gražiausių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos artisčių dėmesio, S. nevaidindavo, kad jos jam rūpėtų.
S. viešai niekad nedemonstravo savo seksualinės orientacijos( vienintelė išorinė keistenybė – stebėtino ilgio mažojo rankos piršto nagas), tačiau ir jokiomis aplinkybėmis neapsimetinėjo tuo, kuo nebuvo. „Literatūros ir meno „ redakcijoje jis buvo apgaubtas savotiškos diskretiškumo atmosferos. Visi žinojo, kad S. yra „kitoks“, tačiau būtų buvęs didžiausias netaktas , net S. neesant, atskleisti šią ‚paslaptį“, nekalbant apie tai, kad jį būtų galima pasmerkti ar bent pašiepti. Tokioje atmosferoje net didžiausias nepraustaburnis būtų praradęs ūpą liežuvauti šia neva pikantiška tema. Tai man buvo didžiausia tolerancijos mokykla.
Tačiau ir S. orumas, išvengiant melo bei apsimetinėjimo, ir jį pažinojusiųjų supratimas bei pakanta buvo išimtis. O taisyklė – slėpti savo netradicinę lytinę orientaciją, kaip velnias kryžiaus bijantis viešosios nuomonės teismo. Sovietų Sąjungoje šią demaskavimo baimę masiškai išnaudodavo KGB, „neigiamu pagrindu“ (šantažu) verbuodamas sovietinius ir užsienio („Kembridžio penketukas“) žydruosius piliečius.
Todėl sovietijoje gėjai ir lesbietės dažniausiai turėjo slėpti nuo aplinkinių ne tik savo seksualinį gyvenimą. Net ir nūnai, demokratiniame pasaulyje tarptautinėmis konvencijomis ir nacionaliniais įstatymais įtvirtinus visų mažumų lygybę, kai netradicinė orientacija nėra kliūtis tapti meru, ministru ar prezidentu, vis nuvilnija pasikartojantys tarptautiniai skandalai, kai ūmai paaiškėja, jog dar vienas politikos lyderis, garsus teisėjas, bažnyčios hierarchas, žiniasklaidos įžymybė ar kitoks visuomenės autoritetas yra užsimaskavęs gėjus ar lesbietė.
Tokį maskaradą išsamiausiai yra aprašęs modernizmo klasikas Marcelis Proustas chrestomatinio ciklo „Prarasto laiko beieškant“ knygoje „Sodoma ir Gomora“, kur pasirodo „vyrai – moterys, palikuonys tų Sodomos gyventojų, kurių pasigailėjo dangaus ugnis“. Moterys, kurių kūnuose apsigyvenę vyrai, sudarę sutartį su Gomora, o vyrai, kurių kūnuose įkalintos moterys, – su Sodoma: „ jie sudarė savotišką masonų ložę, tačiau daug platesnę, veiksmingesnę ir ne tokią pastebimą , nes ji kuriama remiantis tais pačiais skoniais, poreikiais , įpročiais, pavojais, mokymu ir žiniomis, taipogi tomis pačiomis bendravimo formomis, žodynu, – tai ložė , kurios nariai , netgi nenorintys bendrauti , tučtuojau atpažįsta vienas kitą iš natūralių arba sąlygiškų ženklų“.
Nors M. Proustas perkelia mus į XIX a.pabaigos – XX a.pradžios Prancūzijos aukštuomenės salonus, tačiau ir dabartinėje Lietuvoje nesunkiai surastume ir užsislaptinusių dabišiaus vyro – moters barono de Šarliuso antrininkų, ir Užsienio reikalų ministerijos valdininko markizo de Vogubero šeimos analogų: „Nieko pikta nemanydami, ministerijos žmonės kalbėjo, jog ponų de Voguberų šeimoje žmona nešioja kelnes, o vyras – sijoną. Tačiau šis pasakymas turėjo daugiau tiesos , nei buvo manoma. Ponia de Voguber buvo vyras“.
Bet juk dabar XXI a. – net Lietuvoje nėra mažiausio reikalo maskuoti savo netradicinę orientaciją, dangstyti ją įprastomis vedybomis ir šeima, visą gyvenimą meluoti, kankintis pačiam ir padaryti nelaimingą kitą žmogų. Visi Lietuvos kodeksai – ir Baudžiamasis, ir Civilinis, ir Administracinių teisės pažeidimų – stropiai gina mažumų teises, nepalieka vilčių išvengti visokeriopos atsakomybės už jų pažeidimą. Svarbiausia – šie įstatymai veikia.
Antai Vilniaus valdininkams neleidus LGBT surengti eitynių Gedimino prospekte , bandant nugrūsti jas į pašalį, teismas panaikino šį diskriminacinį sprendimą. Taigi Lietuva ničniekuo nenusileidžia kitiems ES kraštams, o kai kuriuos ir pranoksta. Mat Lietuvoje nėra nė vienos įtakingesnės politinės jėgos, programiškai nukreiptos prieš mažumas, – priešingai kai kurioms senoms ES demokratijoms, išvengusioms pusės amžiaus sovietų okupacijos ir totalitarizmo žlugdančios patirties.
Viena ironiška istorinė paralelė: gėjų eitynėse dalyvavo solidarizuodamasi Švedijos ministrė. Žinoma, tokio drąsaus demokratiškos valstybės valdančiojo elito solidarumo Lietuvos piliečiai laukė raudonosios ir rudosios okupacijos laikais, tačiau žudomų ir tremiamų žmonių aimanas ir pagalbos šauksmus geriau girdėjo politiniai sluoksniai už Atlanto, nei čia pat, kitame Baltijos abejingame ir sočiame krante.
Kita istorijos ironija: šiandien neoliberali sekuliarizuota Europa siunčia į katalikišką Lietuvą savo savanorių būrius, kad sugrąžintų atsilikusius baltus į tiesos kelią, kaip prieš tūkstantmetį krikščioniškoji Europa siuntė kryžiuočius ir kalavijuočius į tamsią pagonišką Lietuvą, kad apšviestų ją krikšto šviesa. Dabar kietakakčiai lietuviai pernelyg prisirišę prie krikščioniškųjų vertybių, ypač – tradicinės šeimos.
LGBT fundamentalistai siekia pakeisti žmogaus teisių turinį ir prilipdyti homofobo etiketę visiems tradicinės šeimos gynėjams, besipriešinantiems tos pačios lyties asmenų santuokoms ir jų teisei įsivaikinti vaikus. Bet tradicinė šeima – neprilygstama vertybė ne tik krikščioniškajam pasauliui, bet ir islamo, induizmo, budizmo, sinų (kinų), japonų civilizacijoms. Dar didesnį rytiečių priešiškumą sukėlė vyro ir moters natūralių prigimties skirtumų tušavimas dirbtine socialine lytimi. Vakarų civilizacijos pasididžiavimas – žmogaus teisės ir politinės laisvės Rytų ir net dalies stačiatikių civilizacijos akyse prarado patrauklumą, atseit tai dvasiškai supuvusių Vakarų ideologija.
Toks totalus ir agresyvus visuomenės unifikavimas pakerta patį tolerancijos – vieną esminių laisvos visuomenės – principų. Britų šiuolaikinių politikos mokslų atstovas Nigenas Ashfordas rašo:“ Tolerancija yra įsitikinimas , kad negalima kištis į kito žmogaus elgesį ir veiksmus, jei jie mums nepatinka. Tolerancija pasižymi dviem esminiais bruožais: nepritarimu konkrečiam elgesiui ir atsisakymu primesti savo pažiūras kitiems. Negalima tolerantišku vadinti žmogaus tam, kam jis pritaria…Vienas iš kertinių civilizuotos visuomenės akmenų yra tai, jog įmanoma gyventi kartu su nepaprastai skirtingas vertybes ir įsitikinimus išpažįstančiais žmonėmis“.
Todėl logiška, kad „Baltic pride“ metu aiškiausiai artikuliuotas reikalavimas buvo: mums tolerancijos negana. Nes ko dar įmanu reikalauti, prieš ką protestuoti krašte, kurio Užsienio reikalų ministerija oficialiai, taip pat ir finansiškai remia šį visuomeninį renginį, ministras Linas Linkevičius pasveikino LGBT Vilniuje surengtą tarptautinę konferenciją „Už lygybę“, įtrauktą į Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai programą, Vyriausybė galvotrūkčiais pasirašė prieštaringai, daug klausimų keliančią Stambulo konvenciją?
Svarbiausia – eitynių priešininkų susirinko tik saujelė, ištirpusi dalyvių ir draugiškai nusiteikusių žiūrovų jūroje. „Baltic pride“ opozicija pasirodė visiškai bejėgiška mažuma, kuriai drąsiai buvo galima rodyti nuogą užpakalį. Jeigu ne policijos demonstratyviai surengtas P.Gražulio šou, niekas tos opozicijos eitynėms nebūtų net pastebėjęs.
O juk visą paruošiamąjį „Baltic pride“ laikotarpį tvyrojo įtampa, kad eitynių dalyvių laukia tamsybininkų legionas, kuris neleis jiems žygiuoti Gedimino prospektu ir mitinguoti Lukiškių aikštėje, nes tai esą būtų Lietuvos sostinės svarbiausių vietų išniekinimas. Tam kalavijus galandančiam homofobų legionui vadovauja P.Gražulis – tikras gėjų baubas. Tas baubo paveikslas buvo kuriamas net eitynių dieną, platinant lapelius su pikto P.Gražulio nesimpatišku portretu – turbūt jų išdalinta buvo daugiau, nei per jo rinkimus. Bet baubas ir liko popierinis – pats buvo išneštas kaip rąstas. Tačiau ar eitynių dalyviai liko dominuoti toje simbolinėje erdvėje, dėl kurios jie kovėsi ir apgynė savo teises teisme? Nemanau.
Žmogus, susiruošęs į, anot Ramūno, skrybėlėtųjų eitynes, netrukus galėjo apsižiūrėti patekęs į kepurėtųjų sambūrį. Kur pažvelgsi – policininkų kepurės. Policininkai važiuoti, raiti, pėsti, skrendantys, gal tik Neryje jų nebuvo. Nors jie saugojo eitynių dalyvius, tačiau veikiau panėšėjo į kalinių konvojų (ir Hitlerio Vokietijoje iš pradžių buvo tvirtinama, kad žydai siunčiami į koncentracijos stovyklas dėl jų pačių saugumo). Šį kartą jie antrankius uždėjo etatiniam protestuotojui prieš šį tradicinį renginį P. Gražuliui, bet galėjo ir parado dalyviui, žengusiam žingsnį į šalį. Pilnomis ekipuotėmis, gatvės mūšiams pasiruošę, rūstūs, nebylia grėsme alsuojantys pareigūnai čia buvo svarbiausi.
Užuot tapusios žmogaus teisių, pagaliau žmoniškumo manifestacija, eitynės buvo tartum apvilktos grėsmingu geležiniu policijos šarvu, kuris sutraiškys viską, kas pasipainios po kojomis. Visai kaip Garliavoje, kur policija taip pat žmones mėtė kaip daiktus, guldė juos veidais į purvą, o po to dar tampo po teismus. Dabar tokį viešą pažeminimą ir egzekuciją policija drąsiai surengė pačiame Vilniaus centre jau Seimo nariui, žinodami, kad ne jie, o jis sės į teisiamųjų suolą. Tokia aukštesniosios jėgos valia.
Toji aukštesnioji jėga, siųsdama baudėjų ekspediciją į Garliavą, demonstruodama brutalią galią Vilniuje, gynė ne biologinės motinos ir mažumų teises. Ji gynė, gina ir gins tik save.
