_
Tai pagaliau nutiko: Lietuvos teismas pripažino Viktorą Uspaskichą nusikaltėliu ir pasiuntė jį į kalėjimą.
Šis įvykis neabejotinai įeis į atkurtos valstybės istoriją – kaip prasidėjusio lūžio ženklas.
Pokyčių esmė tampa akivaizdi sugretinus dvi bylas.
V.Uspaskichas nuteistas už tai, kad apgaudinėjo valstybę ir nesumokėjo mokesčių nuo 23 milijonų litų jo vadovaujamos partijos pajamų. Už šiuos nusikaltimus teismas jam skyrė 4 metų įkalinimą.
Atrodytų, viskas taip, kaip ir privalo būti teisinėje valstybėje: nusikaltimai – įrodyti, prieš įstatymą – visi lygūs, atpildas – neišvengiamas.
Bet štai prieš keliolika metų to paties V.Uspaskicho kontroliuojama ofšorinė bendrovė “Jangila”, Lietuvoje pardavinėjusi dujas, nesumokėjo mokesčių valstybei nuo nepalyginamai didesnių pajamų – 270 milijonų litų. Ir ką?
Prasidėjus teisminiam procesui ir iškilus pavojui, kad mokesčius teks sumokėti, buvo paskelbtas Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimas, kad bylos “su užsienio elementu” (ofšoras!) yra neteismingos Lietuvos teismams. Į tai, kad “Jangila” veiklą vykdė Lietuvoje ir todėl pagal įstatymą privalėjo čia registruotis ir mokėti mokesčius valstybei, buvo tiesiog užsimerkta: po minėto išaiškinimo apygardos teismui teliko juo pasiremti ir bylą nutraukti.
Šiuos įvykius skirianti praraja – nuo aukčiausios teisminės instancijos, leidžiančios apiplėšinėti valstybę, iki teismo, stojančio teisingumo ir mulkinamos valstybės pusėn, – parodo tą kelią, kurį Lietuvai nors ir sunkiai, bet pavyko įveikti.
Iškalbinga tai, kad V.Uspaskichas, kaip ir garsusis gangsteris Al Kaponė, buvo nuteistas už vengimą mokėti mokesčius. Al Kaponės atveju sunkesnių nusikaltimų JAV teisėsaugai taip ir nepavyko įrodyti. Tačiau to ir neprireikė, nes gangsteris savo dienas baigė kalėjime.
Tas, kas įdėmiau seka įvykius, puikiai žino, kad ir V.Uspaskicho gyvenime juodoji buhalterija – toli gražu ne pats tamsiausias praeities epizodas. Vien ko verta jo apsaugininko Šarūno Paberaliaus istorija – kai vaikiną kažkas išdavė, kad jis dirba ir mūsų saugumui, į jo butą įlėkė granata.
Nepasisekus bandymui nužudyti, prieš slaptą agentą buvo mestos teisėsaugos pajėgos, nuo kurių teko slėptis Jungtinėse Valstijose. Sulaikius bėglį pagal tarptautinį arešto orderį, nuo susidorojimo išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad JAV teismas atsisakė nepagrįstai persekiojamą žmogų išduoti Lietuvai.
Ši istorija – klaikus savivalės, banditizmo, veikimo prieš Lietuvą ir manipuliavimo teisėsauga pavyzdys, bet dėl jos mūsų prokurorai vis dar tyli. Tarsi nebūtų nei pasikėsinimo nužudyti, nei nužudymo užsakovo, nei teisėsaugos pareigūnų, fabrikavusių bylą ir po visą pasaulį persekiojusių Lietuvai tarnavusį savo tautietį.
Prokurorai tyli ir dėl palangiškio Edmundo Jakubausko mirties, nors žmogus buvo rastas atremtas į sieną su laisvai tabaluojančiu laidu ant kaklo iš karto po to, kai į viešumą iškėlė tamsius tikrojo “Jangilos” šeimininko darbus, apie kuriuos jis nemažai žinojo ir buvo pasirengęs paliudyti.
Nieko nesudomino ir V.Uspaskicho ryšiai su “daktarų” grupuote, persekiojusia ir bauginusia oligarchui nepaklususius žmones.
Kokį puslapį valstybei dar teks užversti, galima spręsti ir iš tokio pavyzdžio.
Prieš dešimtmetį buvo pasikėsinta į Klaipėdos verslininką Igorį Udovickį. Peršauta auka išvengė mirties tik todėl, kad žudikui po pirmojo šūvio užsikirto ginklas. Suimtas jis įvardijo užsakovą – su I.Udovickiu dėl sklypo uoste konfliktavusį verslininką ir politiką Antaną Bosą. Sakytume, apkaltino niekuo dėtą asmenį, bet kažkodėl po to, kai šiam asmeniui taip ir nebuvo pareikšti įtarimai, jis vienoje iš savo įmonių įdarbino direktore… pasikėsinimą tyrusio prokuroro žmoną. Įsivaizduojate ką nors panašaus teisinėje valstybėje – kad taip nutiktų ir po to prokuroro sprendimas nebūtų atšauktas, o jis pats netaptų įtariamuoju?
Bet ne mažiau iškalbinga kita aplinkybė: tuo metu, kai ant A.Boso krito įtarimo šešėlis, jis buvo Darbo partijos vicepirmininkas ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas.
Čia būtų galima pasakyti: Vytautas Gapšys – nekaltas kūdikis Seimo vadovybėje, nes joje turėjome ir ne tokių “darbiečių.” Tik tai jau nėra juokinga, kadangi štai tokie asmenys nuolat stovi prie laisvos Lietuvos vairo.
Tačiau krauju paženklintas kriminalinis šleifas – tik vienas iš šia grupuotę apibūdinančių aspektų. Apie kitą galėtų pasakyti Valstybės saugumo departamentas. Tai būtų susiję su milžiniškų neaiškios kilmės pinigų panaudojimu manipuliuojant opinija ir uzurpuojant politinę valdžią nepriklausomoje valstybėje. Būtent – uzurpuojant, užgrobiant, nes neteisėtų lėšų panaudojimas rinkimuose neturi nieko bendra su demokratijos principais ir laisvai išreiškiama piliečių valia.
Priešingai, tos neteisėtos lėšos tam ir metamos, kad rinkėjų valia būtų kuo labiau iškreipta vienos partijos naudai kitų sąskaita. Tokių rinkimų rezultatai – niekiniai, ir praėjusį rudenį nedaug trūko, kad jie būtų anuliuoti visos valstybės mastu. Tai rodo, kad mes pamažu priėjome tokią ribą, kai jau tampa sunkiai įmanoma įgyvendinti tautos valią ir netrukdomai išsirinkti krašto valdžią. Kitaip sakant, toliau nuolaidžiauti ir trauktis nebėra kur, nes jau paminami patys svarbiausieji valstybės konstitucinės sąrangos principai.
Atrodo, tai pradedama suprasti. Šia išvadą patvirtina Konstitucinio Teismo sprendimas dėl praėjusių Seimo rinkimų, taip pat Vilniaus apygardos teismo nuosprendis Darbo partijos byloje. Tačiau švęsti pergalę dar anksti. Konstituciniam Teismui už rinkėjų balsų pirkimą užkirtus kelią į Seimą grupei “darbiečių”, šie buvo sugrąžinti į sąrašą Seimo nutarimu.
Šis valdančiosios daugumos sprendimas – spjūvis į veidą žmonėms, savo ausimis girdėjusiems įrašus, kuriuose deramasi dėl balsų kainos ir konkrečių kandidatų palaikymo už atlygį. Dėl socialdemokratų noro išlaikyti lemiamą valdžią savo rankose galimi ir kiti sandėriai. Tačiau viena aišku: teisingumo procesas jau pajudėjo iš mirties taško, ir kuo toliau, tuo sunkiau bus jį sustabdyti.
