Gyvename šalyje, kurioje žmonės, prašantys tiesos, valdžios, ir ypač teisėsaugos struktūroms, sukelia alergiją ir neadekvačią, agresyvią reakciją. Prieš tokius žmones paleidžiama tiesos jausmą praradusi teisinės ir politinės sistemos dalis. Tai patyrė vaikai, paaugliai, jaunimas. Jie rašydami kreidelėmis prašė TIESOS, o gavo pylos. Tos mašinos baudžiamąją jėgą pajuto ne tik jaunimas, bet ir tiesos stygių juntantys signatarai, visuomenės veikėjai. Ta mašina bandė išgąsdinti bei apdergti ir mane. Nori tiesos? Gausi teisėsaugos atkirtį – būsi tampomas po teismus, mokėsi baudas. Arba bent jau būsi išpurvintas kaip teisės įstatymų negerbiantis runkelis, violetinis, patvorinis.
Gyvename laiku, kai teisėsauga yra tapusi viena didžiausių, kad ir fiziškai neapčiuopiamų, todėl sunkiau suvokiamų, grėsmių nacionaliniam saugumui. Teisingumas yra viena iš „nešančių“ atraminių valstybės konstrukcijų. Teisingumo pradui nykstant nyksta ir valstybė, kurios pagrindinė misija – kurti ir teikti žmonėms bendrai vartojamą viešąjį gėrį. Jeigu vietoj viešojo gėrio- teisingumo žmonės iš valstybinių institucijų gauna viešąjį blogį – neteisybę, jų pilietinė sąmonė degraduoja, noras palaikyti valstybinio masto reikalus nyksta. Prasideda, Garretto Hardino terminologiją naudojant, bendrybių tragedija ( the tragedy of the commons). Ji pasireiškia bendrojo gėrio kūrimo režimų rimtu sutrikimu. Vienais atvejais tai pasireiškia nedalyvavimu rinkimuose, atsainiu požiūriu į juos, kitais – mokesčių nemokėjimu, karinės tarnybos vengimu, trečiais – emigracija.
Deja, mūsų, atsiprašant, elitas nesuvokia, o ir nenori suvokti, jog jis yra atsakingas už bendrojo gėrio kūrimą. Ne tik politikai, bet ir teisėjai, prokurorai, žurnalistai, politologai yra atsakingi už tebesitęsiančią bendrybių tragediją Lietuvoje, už tai, kad žmonės nušalinami ar nusišalina nuo nacionalinės reikšmės viešųjų reikalų svarstymo ir sprendimo.
Mūsų šalyje jau senokai veikia principas – jeigu užsiimti tik savo privačiais reikalais nepaisydamas viešųjų, turi gerų šansų tapti milijonieriumi. Tačiau jeigu tau parūpo tautos ir valstybės gyvybingumo bei išlikimo klausimai, gali tapti valstybinio aparato, kurio dalis yra teisėsauga, naikintinu taikiniu. Absurdiška, bet Lietuvoje valstybiškai mąstantys žmonės valstybinio aparato pastangomis paverčiami antivalstybininkais. Argi ne absurdas, kad iš valstybės reikmėms iš piliečių surinktų pinigų išlaikomi teisės aparatčikai terorizuoja už nacionalinius interesus kovojančius tikruosius piliečius paversdami juos prasikaltėliais. Juk tai gryna antiteisė ir antipolitika.
Ponai iš vadinamo elito, neužsidarykite savo uždaruose klaninių pobūvių erdvėse !!! Išeikit į gatvę ir klustelėkite žmonių nuomonės !!! Ne visi, bet nemaža dalis jų, pasakys, jog kelti aštrius ir konkrečius (jeigu tai darai ne abstrakčiai, o paliesdamas konkrečių naujosios nomenklatūros atstovų prasikaltimus) valstybės gyvybingumo klausimus yra nesaugu. Nes gali, pavyzdžiui, iškristi iš devinto viešbučio aukšto lango. Tave sveikutį gali ištikti širdies smūgis. Tave gali nuo galvos iki kojų apdergti kažkada respektabilus, o dabar bulvarinis laikraštis. Arba populiarus televizijos kanalas. Jeigu esi viešą interesą ginantis prokuroras, prieš tave prokuratūros vadai pradės tarnybinį patikrinimą. Jeigu esi teisingumo problemai neabejingas žurnalistas, uždraus tavo laidą, išstums tave iš radijo ar televizijos kanalo. Ir elitui atrodys, kad vsio zakonno. Jis mums pakiliai tvirtins- mes, ypatingieji , sukūrėme jums, varguoliai, demokratinę tvarką. Tačiau varguoliai kažkodėl nedėkoja diduomenei. Dar daugiau-jie supykę.
Sveiko proto žmogus mato, kad mūsų šalis nėra demokratinė ir teisinė valstybė. Ir tarptautiniai reitinguotojai yra teisūs mūsų šalį priskirdami ydingos, deformuotos demokratijos (flawed democracy) kategorijai. Jeigu būtume, A.Maceinos žodžiais tariant, pilnutinė demokratija arba kitaip- visavertė demokratija, žmonės nebijotų ir, kita vertus, neniekintų valdžios. Mat pastaroji tarnautų bendrajam gėriui, nacionaliniams ar bendruomenių reikalams, respublikai. Tokia-politinė ar teisinė- valdžia skatintų pilietiškumą – žmonių norą prisidėti prie valstybės stiprinimo.
Deja, šiuo metu judame priešinga linkme. Teisėsauga yra vienas svarbiausių mūsų šalies visuomeninio regreso veiksnių. Joje yra esmingai sutrikę viešąją gėrybę – teisingumą – kuriantys ir atgaminantys režimai . V.Pociūno, N.Venckienės, Gatajevų šeimos ir daugybė kitų bylų akivaizdžiai tai rodo. Aišku, teisėjai, prokurorai, policininkai nėra dievai, jie gali klysti. Tačiau šiandien mūsų šalyje ženkliai viršyta netyčinės žmogiškos paklaidos norma. Tyčinis teisingumo klastojimas yra įgavęs grėsmingą mūsų valstybei mąstą. Jis griauna mūsų Konstitucijoje inkrustuotus demokratinės sistemos pagrindus. Vadinasi tie, kas prie to prisideda, laužo savo viešai duotą priesaiką įtvirtinti mūsų šalyje demokratiją, tarnauti savo šaliai ir sisteminei žmonių gerovei.
