„Jis buvo pradėtas ištartu „Teesie pagal tavo Žodį”. Ko gero, būtent taip tėvai mus sukūrė.
Jis gimė, kaip gimėmė kiekvienas iš mūsų.
Jis verkė, miegojo ir valgė.
Jis žaidė, bėgiojo ir juokės. Kaip mes.
Jis augo, mokinosi rašto ir darbo. Lygiai taip mes mokėmės gyventi, suvokiant kiek duona kainuoja.
Jis būdavo alkanas, Jis buvo ištroškęs. Saulės kaitroj Jo lūpos skerdėjo. Jis pavargdavo, kaip kievienas, kas vertina darbą.
Jis mylėjo, nes tam buvo pašauktas. Lygiai taip netšaukiamai pašaukti mylėti visi dabartiniai žmonių milijardai. Kaip ir vakarykščiai. Kaip ir poryt gimsiantieji.
Jam skaudėjo. Ir to skausmo buvo Jam skirta pernelyg daug. Ne mažiau nei Tau ar man…
Jis buvo jautrus kito vargui ir graužės labai, kai suprato, kad negalės be žmogaus sutikimo išvaduot to žmogaus iš vergovės.
Jis atnešė Viltį. Jis nukentėjo nuo nuodemės, bet jos nepadarė. Ir tuo Jisai skirias nuo mūsų.
Bičiulius Jis pavertė broliais, savo Tėvo sūnumis ir dukromis, nors dažnai atrodo, kad galėjo šios įsūnystės ir nedaryti, bent prisimenant Betliejaus apylinkių neužaugusių, žiauriai išžudytų, berniukų kiekį…
Jis Lauktasis.
Jis Padovanotasis ir Krikštu per tikėjimą priimtasis.
Jame yra raktas nuo prasmės kambario. Jame yra gyvenimo vertė. Jis yra nušluostyta ašara. Jis yra belaisvių išvadavimas.
Jame yra vidinis Džiaugsmas. Jame slypi vienatvės pabaiga.
Jis – Emanuelis – Dievas, apsisprendęs likti su žmogumi. Jis yra mylinčios akys. Jame nesunku vėl ir vėl viską pradėti nuo pirmosios gyvenimo knygos raidės.
Jis yra Jėzus, Dievas, save atidavęs į mylinčio žmogaus, t.y. Tavo, rankas.
Pažvelk į jas. Jos skirtos saugoti Jį – Tavo Dievą.
O Tavo širdis Jį sušildyt skirta.
Ir lūpos paskirtos dainuot Jam dainas. Per šventas Kalėdas, būtent dabar, – lopšines…”
Palaimingų šv. Kalėdų ir Naujųjų metų!
„Drąsos kelias”
