Mirties įveikti neįmanoma. Mirė, miršta ir mirs visi. Visi, kas buvo, yra ar bus gyvi. Kūdikiai, šiandien gimstantys suaugusiųjų džiaugsme, atėjus laikui, mirs ligos, kančios, bado ar tarp žmonių kilusio karo skausme. Kaip jums toks gyvenimo scenarijus? Gyvūnų pasaulyje tas pat, arba dar skausmingiau. Viena paukščių rūšis išperi savo jauniklius, o kita paukščių rūšis tais išperėtais jaunikliais maitina savo ką tik išperėtus jauniklius. Su augalų gyvybe ne ką geriau. Medžiai miške auga, bet ateina žmogus su plyninio kirtimo mąstymu – ir miško kaip nebūta. Vien tik žmogaus „pelnas”. Tiesa, dėl augalų gyvybės pasaulio įtakingieji labai nesuka galvos. O gyvūnėliai? Pavyzdžiui gyvūnai, žmogaus auginami tik tam, kad vėliau būtų nuo jų nudirti kailiukai. Jei jie turėtų ne gyvūnišką, o žmogišką supratimą – kokia būtų jų egzistencijos perspektyva? Net jei kalbėtume apie žmogų, turintį išeiti (numirti) iš šio pasaulio egzistencijos dėl XXI amžiaus maro (koronaviruso) – kokia būtų to žmogaus prasmės perspektyva? Netikintis Dievą žmogus bando raminti save, kad tokia yra gamtos tvarka, kad neįmanoma visiems sutilpti po saule, kad tokie yra gyvenimo dėsniai, kad yra natūralu, kad yra jaunystė su perspektyva kurti gyvenimą, bet yra ir senatvė, su perspektyva ruoštis nebebuvimui. Taip pat būtų sakoma, kad augalai ir gyviai tarnauja savo buvimu gyvų būtybių maisto grandinei palaikyti. Ko gero, netikintis tvirtintų, kad plėšrių gyvūnėlių prasmė yra jų kailio grožyje, kaip dramblių – jų ilčių kaulo tvirtume ir brangume. Kas gi nustato tas ribas, kas gera, o kas nedora, nelegalu, jei jokio Dievo nėra? Kas ta sąžinė, kad egoizmo žmogus jos klausytų? Ar jaučiate, kad kūrinija sujaukta mirties? Ir bet kas, kas atmeta Dievą, nori tą mirtį pateisinti ar įteisinti, aiškindamas, kad yra pavasaris (gražu), bet yra žiema, kai viskas miršta. Deja, va, čia, žmogus pradeda naudoti visai kitą terminją. Žmogus nesako „miršta”, o „apmiršta”. Žiemą augalija apmiršta. Netgi gyvūnija sulėtina širdies ritmą žiemos miego metu. O pavasarį, sako žmogus, „viskas atgyja”. Šventos Velykos slepiasi, būtent, šiame žodyje. Lietuviškai gražiai jis skamba. Atgyja. Galime palyginti su medicininiu terminu. Neišgijo – suprask, numirė. Išgijo, vadinasi, pasveiko, sugrįžo. Netgi apie augalą sakome „prigijo”. Taip, šv. Velykos mums visada yra pavasarį. Visada per pilnatį laikotarpyje tarp kovo 23-os ir balandžio 24-os. Tačiau dabartinio popiežiaus Pranciškaus gimtojoje šalyje Argentinoje – tai ankstyvojo rudens metas. Šventos Velykos yra daugiau nei augalijos pavasaris. Šventos Velykos yra daugiau nei jaunos gyvūnijos (kiškučių) džiaugsmas. Šventos Velykos savo prasme pradeda kalbėti, kai žmogus įsileidžia į savo tikrovę Dievo Tikrovę. Šventos Velykos galutine prasme atveria akis, kai įsileidžiame Prisikėlimo tikrovę per vieną labai konkretų asmenį – Jėzų, kuris ne dėl svo kaltės, bet, deja, dėl pikto žmogaus valios ir rankos, perėjo mirtį, bet nesuteikė šanso jai likti laimėtoja. Viskas slypi Jėzaus prisikėlime. Už mirties yra Gyvenimas. Jis nėra ir nebus visiškai naujas, nes jis, gyvenimas, jau yra prasidėjęs čia, žemėje, čia, Lietuvoje, čia, mūsų gyvenimo tikrovėje… Už mirties Gyvenimas tampa perkeistas. Tai Dievo pažadas žmogui. Teisingas pažadas, beje, įrodytas Jėzaus Kristaus asmenyje.
Vilties tikėtis, patirti ir sulaukti Prisikėlimo pažado, pranokstančio netgi patį teisingumą!
Prisikėlimo ir nesibaigiančio gyvenimo, gražaus ir nuostabaus gyvenimo, viltimi gyvenantis žmogus kuria šio pažeisto mirties-nuodemės pasaulio išvaizdą ir prasmę!..
