Niekas iš trijų aukščiausių Lietuvos tarnautojų, kurių š.m. sausio 13-ąją paklausė s. Nijolė Sadūnaitė, taip ir neatsakė nieko apie Deimanės Kedytės likimą.
Laisvės premiijos laureatei neatsakė.
Prezidentė, matyt, save ramina, kad pašnibždėto į N. Sadūnaitės ausį atsakymo, jog „niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė Kedytė”, užtenka.
Premjeras, matyt, save ramina, kad jo pasakymas, jog s. N. Sadūnaitės kalboje nebuvo tiesos, – tai jo atsakymas Laisvės premijos laureatei.
Na, o Seimo Pirmininkas , matyt, save ramina tuo, kad, įteikdamas Laisvės premijos statulėlę, nusifotografavo su Laisvės premijos laureate. O gal jis save ramina tuo, kad, būdamas 2012-aisiais tik profesoriumi, niekaip neįtakojo Deimantės Kedytės , tuo metu aštuoniametės, likimo. Nes, juk, anie du, t.y. tuometinis Policijos generalinis komisaras (dabar Premjeras) ir tuometinė Prezidentė (dabar irgi Prezidentė) buvo tiesiogiai atsakingi už Valstybės vardu kruopščiai planuotą ir įvykdytą smurtinį vaiko pagrobimą, įsakymais pagal tarnybą, įjungiant labai didžiulį kiekį policijos ir Valstybės saugumo pareigūnų. Tad, Seimo Pirmininkas gal ir manosi esąs niekaip nekaltas tame grubaus smurto ir prievartos reikale tiek prieš Našlaitę, tiek prieš nekaltus žmones, gynusius tą mergaitę nuo bet kokio smurto. Tačiau jo, būtent, Viktoro Pranckiečio, tylėjimas akivaizdžiai liudija negerą dalyką. Nors, jei kalbėti apie sąžinę, būtent šiam Tarnautojui būtų lengviausia pranešti Tautai apie kapą. Apsaugok, Dieve, būtų geriau, kad tai būtų tik neteisinga prielaida.
Iki vasario 16-osios mes neišgirdome atsakymo. Jie -Premjeras su Prezidente , Seimo Pirmininkas irgi, turėjo 33 dienas NAMŲ DARBAMS. Ar pamenate, ką parašydavo mokytoja už namų darbų neįvykdymą!? Tuomet, maksimaliai namų darbui duodavo tik dvi savaites. O čia simbolinės Kristaus, apie kurį N. Sadūnaitė sausio 13-ą Seimo tribūnoje irgi kalbėjo, 33 dienos. Ir mokytoja nerašydavo dvejeto už neatlikimą. Ji rašydavo kuolą!
Ji, Tauta, kuriai rūpi šiandieninis 14-as Deimantės Gimtadienis, Aukščiausiai Valstybės Trijulei rašo kuolą! Nusipelnėte. Už tokį vertinimą labai sąmoningai apsisprendėte patys.
Beje, padarėte naują nuodemę (nusikaltimą), priversdami daugel jums pavaldžių, tik su jūsų palaiminimu gaunančių lėšas pragyvenimui, žmonių iškraipyti, nutylėti, paslėpti tą s. Nijolės Sadūnaitės kalbos tekstą, kuris tebeskamba, kaip „dviašmenis kalavijas”. Šį kart tas kalavijas, skrodžiantis žmonių mintis ir sąžines, yra Deimantės, kuri šiandien palieka savo vaikystę, likimas.
Mes meldžiamės už tave, Deimantėle!
P.S. Apie nuotrauką. Notraukoje – Garliavos Mergaitė, kuri ką tik gavo dovanų – Rožinį – iš amžinos atminteis disidento mons. Alfonso Svarinsko rankų. A. Svarinskas lankėsi Garliavos Klonio gatvaėje 2012 m. blandžio mėn. Vaikai nebūtinai puola kalbėti Rožinio maldą. Tokia yra tiesa. Bet, gegužės 17-osios rytą, matydama, kaip už lango suiminėjami ją mylėję ir saugoję žmonės, Deimantė su kitais balsiai kalbėjo paskutinę savo maldą kartu su savo namiškiais. Tai buvo paskutinis „Tėve mūsų” iš vaikiško išgąsčio virpančiomis lūpomis… O šio Rožinio, kaip, beje, ir batų Ji tą rytą nepasiėmė…
Prezidentė, Premjeras, Seimo Pirmininkas (Lietuvos) savo tylėjimu, matyt, mano, kad tai yra teisinga…
