„Žmonės Jūs, ar ne žmonės?!” – šitoks anų, 2012-ųjų pavasario paskutinis aštuoniametės Deimantės Kedytės klyksmas skamba atmintyje. Taip Ji šaukė Lietuvos policijos pareigūnams, kurie pasijuokė iš jos vaikiško prašymo palikti mylimą dieduką gimtųjų namų kambaryje. Bet akmeniniai Lietuvos policininkai nesudrebėjo nuo vaikiško riksmo ir išplėšė iš anūkės akivaizdos ne tik dieduką, bet išnešė ir suėmė močiutę, atlaužė nuo Deimantėlės kaklo rankas tetai Neringai, ant kurios kelių, virpėdama iš siaubo dėl milžiniško grobuonių skaičiaus, Deimantė Kedytė sėdėjo. Paskutinį kart.
Junginėse Valstijose nuo 2018 m. vasario 22 d. jau daugiau kaip pusantrų metų be kaltės kalinama Neringa Venckienė, iki paskutiniųjų nuo smurto ir prievartos gynusi savo nužudyto brolio dukrą Deimantę, iki šiol patiria 2012-ųjų pavasario Garliavoje įvykdyto klaninės Lietuvos nusikaltimo prieš žmoniškumą pasekmes.
Jei Jungtinės Valstijos išduos nekaltą asmenį mūsų Lietuvos institucijoms, kurios turi tik vieną tikslą – žūt būt nuslėpti nusikaltimo prieš Deimantę Kedytę padarinius – tuomet Jungtinės Valstijos pasielgs lygiai taip pat, kaip tai jau padarė 1970-metais, kai Sovietų sąjungos susidorojimui atidavė lietuvį, civilinio laivo jūreivį Simą Kudirką (skaitykite čia), kurio istorija akivaizdžiai liudija, kaip veikia vienos valstybės melagingas kaltinimas asmeniui, prašant jį išduoti, ir kas keičiasi pasaulyje, kai laisva šalis išduoda absoliučiai nekaltą žmogų siaubingam užsakovų susidorojimui.
Mes nepamiršome! Mes nieko nepamiršome. Ir liksime tie, kurie priminsime. Niekas savaime nepraeina!
