Praėjo 80 mėnesių po 2012-ųjų gegužės 17-osios ryto, kai iš savo gimtosios Klonio g. Garliavoje buvo pagrobta Deimantė Kedytė.

Praėjo 80 mėnesių po 2012-ųjų gegužės 17-osios ryto, kai iš savo gimtosios Klonio g. Garliavoje buvo pagrobta Deimantė Kedytė. Pagrobimo metu Deimantei buvo 8-eri metai ir 3 mėnesiai. Iki šios dienos, praėjus 6-eriems metams ir 8-eriems mėnesiams apie Deimantę nėra jokių žinių… Už mėnesio Jai jau būtų 15 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikai praktiškai ko ne visi savo rankose laiko išmaniuosius telefonus ir be kliūčių bendrauja socialiniuose tinkluose. Apie tai pasakytų, turbūt, beveik kiekvienas Deimantės amžiaus aštuntokas. Prisimenant tai, kaip Deimantė mylėjo savo dieduką Vytautą Kedį – ji gana nesunkiai galėtų atrasti būdą, kaip su juo susisiekti ir dabar. Jei šiuo metu ji turi kitą vardą (kas sunkiai tikėtina) ir kitą pavardę (taip, atrodo, patvirtino ir kažkuris tai iš gausybės teismų) – tai nereiškia, kad ji negalėtų prisiminti savęs ankstyvojoje vaikystėje.
Deimantę pažinojusius žmones sunku būtų įtikinti, kad ji dėl naujo gyvenimo, kuris prasidėjo 2012-ųjų gegužės 17 d., ankstų ketvirtadienio rytą, „privalumų”  galėjo lengvai pamiršti savo kalbą, savo Tėvynę, savo artimuosius. Sunku būtų patikėti, kad gyvenimas su mama, kuri visą laiką buvo lydima kaukėtų „dėdžių”, jai suteikė tokią palaimą, kad Deimantė bematant užmiršo tuos, į kurių glėbį paniškai buvo įsikabinusi praktiškai kiekvieną dieną, belaukdama to žiauraus išplėšimo ryto 2012-aisiais. Tam ji turėjo ypatingą pagrindą po 2012-ųjų kovo 23-osios, kai naudojant pačią grubiausią fizinę jėgą, Deimantę norėjo atplėšti nuo mylinčių močiutės Laimutės Kedienės ir dieduko Vytauto Kedžio rankų. Tuomet Deimantė buvo fiziškai sužalota. Matydama tokią aštuoniamečio vaiko traumą tuomet verkė net greitosios medicinos pagalbos, iškviestos į įvykį, medikė.
Taigi, apie Deimantę jau eilė metų mes nežinome nieko.
Tada ji rašė, kad nori gyventi su teta Neringa. Tūkstančiams žmonių tas noras buvo akivaizdus. Ir suprantamas. Šio noro nesuvaidinsi. Šis noras gyventi su ją mylinčiais žmonėmis sustiprėjo po 2012-ųjų kovo 23-os kaukėkotos kriminalinės policijos smurto prieš Deimantę. Po šio kraupaus įvykio Klonio gatvėje buvę jautrūs Deimantės istorijai žmonės buvo įsileisti į privataus namo kiemą. Tik aklas arba melagis galėjo tuo metu teigti, kad aštuoniametė mergaitė ten, Klonio g., Garliavoje, gyvena lyg ir ne namuose. Tai buvo tikrieji Deimantės namai.
Vienuolė s. Nijolė Sadūnaitė 2018 m. sausio 13 d. iš LR Seimo tribūnos paklausė atsakingiausių Lietuvos pareigūnų apie Deimantę. Klausė, ar ji yra gyva? Į šį klausimą LR Prezidentė D. Grybauskaitė N. Sadūnaitei pašnibždėjo, kad „niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė Kedytė“. Tuo tarpu, primename, kad sesė Nijolė Sadūnaitė neklausė, kur yra Kedytė, bet klausė, ar Deimantė yra gyva, jei būtų, neduok, Dieve, kitaip, tai, kur yra kapo vieta? Taigi, Prezidentė lyg tai pasakė, kad ji nesidomi Kedytės likimu, bet tuo pačiu ir neatsakė. Antras valstybės asmuo iš viso nutylėjo. Tai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Akivaizdu, kad 2012-ais jis irgi buvo eilinio Lietuvos piliečio vietoje ir nieko negalėjo žinoti apie Deimantę Kedytę, net jei būtų domėjęsis. Bet dabar, kai šis asmuo pagal Konstituciją gali eiti Prezidento pareigas, jei išrinktasis prezidentas nebegali atlikti savo pareigų – tai nutylėjimas šiame klausime liudija apie absoliutų abejingumą. Trečias asmuo valstybėje premjeras Saulius Skvernelis viešai apie Laisvės premijos laureatės s. Nijolės Sadūnaitės kalbą LR Seime pasakė, kad „nei viename jos žodyje nėra tiesos“. Beje, disidentė, buvusi politinė kalinė ir tremtinė s. Nijolė Sadūnaitė yra didžiulis dvasinis autoritetas, galima sakyti pasipriešinimo melui ir neteisingumui Lietuvoje simbolis. Apie jos asmenį, gyvenimą kuriami dokumentiniai filmai.  Kitaip sakant, premjeras 2018 m. sausio 13 d. išvadino melage tą moterį, kuri Seimo tribūnoje ne tik kalbėjo apie persekiojamus žmones, kurie gynė Deimantę Kedytę nuo smurto, bet skaitė ir Evangeliją. Taigi, premjerui ir Evangelijoje nėra tiesos, jei jau „nei viename jos žodyje nėra tiesos“. Turintys atmintį, juk, pamena, kad 240-ies policijos pareigūnų komanda, Garliavoje vykdžiusi Kedytės paėmimo operaciją 2012-aisiais, buvo vadovaujama Lietuvos Policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio.
Šiandien, 2019 m. sausio 17 d., prabėgus 80 mėnesių po šio grubiausio nusikaltimo prieš vaiką, operacijai vadovavęs pareigūnas pareiškia, kad 2019 m. Prezidento rinkimuose gegužės mėnesį sieks tapti Lietuvos Respublikos Prezidentu. Na, ką, tegul siekia. Juk 40 metų jis jau turi. Bet tegul negalvoja, kad tauta pamiršo, jog atsakyti Laisvės premijos laureatei s. Nijolei Sadūnaitei jis jau turėjo iki 2018 m. vasario 16 dienos… Istorijos vadovėliuose apie tuos, kurie buvo tik savim patenkinti, nelabai kas rašoma… Jei iš vis kas rašoma.
Mes turime atmintį. Mes prisimename! Mes priminsime. Tam įpareigoja ir sąžinė, ir, beje, ta pati s. Nijolės Sadūnaitės cituojama Evangelija, kuri yra vienintelė, universali ir turinti galią visose pasaulio platumose.
Dievas visuomet yra skriaudžiamųjų pusėje ir niekada nebūna skriaudėjų pusėje.
Tik velnias nuo pat pradžių buvo melagis ir melo tėvas, jame ir nėra buvę tiesos.