Praėjo 77-eri mėnesiai po Lietuvos Valstybės smurto prieš 8-erių metų Vaiką ir nekaltus žmones.

Dar. Ir dar kartą! Primename. Prisimename ir priminsime Lietuvai, kad 2012-ųjų gegužės 17 d. labai ankstų rytą (panašiai Lietuvoje paskutinį kart buvo 1941-ųjų birželio 14-ąją per masinius trėmimus į Sibirą), Lietuvos valstybė Kauno rajone Garliavoje Klonio gatvėje įvykdė nusikaltimą prieš našlaitę 8-erių metų mergaitę Deimantę Kedytę. S. Skvernelio ir R. Požėlos vadovaujamas 240-ies uniformuotų, šarvuotų, šalmuotų, ginkluotų smogikų būrys užpuolė privačius namus ir, prisidengdami raudonai vilkinčia visagale antstole bei teismo sprendimu, kuris, beje, draudė bet kokį smurtą prieš vaiką, jėga išplėšė 8-erių metų tėvo neturinčią mergaitę ir išvežė iki šiol nežinoma kryptimi. 34-is šio kraupaus nusikaltimo liudininkus tas pats smogikų būrys suėmė, paskui juos nuteisė, skirdami neadekvačias pinigines baudas. 17-a žmonių metų metais buvo tampomi po teismus, grasinant jiems baudžiamąją atsakomybę. Vieną iš jų, nualinus sveikatą, pasiglemžė mirtis taip ir nesulaukus teisingumo. O teisėsaugininkams net į galvą nešauna mintis reabilituoti tą žmogų po mirties. Taigi, tampė tuos žmones po teismus ir tebetampo. Po tokius teismus, kurių surašyti sprendimai – tai atviros patyčios iš nekaltų, pilietiškų žmonių.
Per daugiau, nei 6-eris metus po 2012-ųjų Garliavos šturmo Lietuvos teisėsauga nepatraukė atsakomybėn nei vieno Garliavos šturmo uniformuoto smurtautojo. Nei to, kuris purškė neaiškias dujas žmonėms į veidus, nei to, kuris plėšė Lietuvos trispalvę, nei to, kuris šautuvo buože daužė parkritusio pagyvenusio vyro tarpukojį, nei to, kuris ant žemės spardė iš senuko Antano Tamulio rankų išplėštą Kristaus Jėzaus Veido bažnytinę vėliavą, nei to, kuris uoliai nusukinėjo kameras Kedžių kambaryje, nei to, kuris supjaustė ketverias duris, nei to, kuris sulaužė kiemo vartus, nei tų, kurie jėga nešė basą, apnuogintą Deimantės močiutę Laimutę Kedienę, nei tų, kurie iš savo namo kambario į lauką užlaužę rankas išmetė namų šeimininką Vytautą Kedį, nei tų kurie grubia jėga suėmė fotografą, nei tų, kurie per asfaltą tempė jauną moterį, nei tos, kuri dėvėjo ilgas chemines pirštines, nors buvo tik psichologė, nei tos, kuri nešė ypatingai saugomą maišelį su ypatinga „kaldryte”, nei to, kuris laužė oficialios Lietuvos Respublikos teisėjos Neringos Venckienės rankas, nei to garsaus advokato, kuris „meistriškai” po išvakarinių treniruočių su savo sūnumi mokėjo kryžiuotai laužti kojas klykiančiam vaikui, nepatraukė atsakomybėn, nei vieno sutrikdžiusio eismą Garliavoje tą rytą 2 km spinduliu nuo Klonio gatvės namo. Nepatraukė atsakomybėn nei tos Vaiko teisių tarnybos specialistės, kuri ultimatyviai grasino 8-erių metų žmogui: „Eini dabar! Arba po vienos minutės!”
Į kur?! Mes nežinome, ar į mirtį? Bet tikrai žinome, kad į nežinią ir į tremtį…
Tik sveiko proto neturintis, gali teigti, kad tai yra vaikus ginančios specialistės kalba. Sveikas protas sako, jog turime reikalą su budeliu…
Nenubausti liko tikrieji smurtautojai.
Atvirkščiai. Visi vadai, dirigavę žymiausiam Nepriklausomos Lietuvos neteisingumo aktui, gavo „superinius“ paaukštinimus: vadovauja vyriausybei, vadovauja Lietuvos sienos apsaugai, užima atsakingą postą Europos Interpole, net drįsta save pristatyti, kaip geriausią kandidatą į Kauno merus, beje, ir galimybės toliau vadovauti Lietuvai neprarado. Kai kas.
2012-ųjų Garliava nėra vienintelis įvykis, akivaizdžiai rodantis, kad iš teisingumo yra tyčiojamasi. Tą iki šiol išgyvena pagrobtos ir be žinios dingusios Deimantės Kedytės garbingo amžiaus seneliai Laimutė ir Vytautas Kedžiai, jų dukra Neringa Venckienė, iki paskutiniųjų nuo smurto saugojusi savo mylimą dukterėčią Deimantę. Priminsime, kad oficialioji Lietuva rašytiniu melu reikalauja iš kitos valstybės, konkrečiai iš JAV, išduoti Neringą Venckienę susidorojimui (neva, teisingam teismui). To Lietuvos melo pagrindu Amerika jau 8-eris mėnesius apribojo Neringos Venckienės laisvę. Kaltinimai ant tiek absurdiški, kad nesinori jų net perspausdint. Gyvi liudininkai pažįsta tikrovę, tačiau oficiozinei Lietuvai jie neįdomūs. Laikas parodys, ar Amerikai jie įdomūs? Ar mes turėsime pasikartojantį Simo Kudirkos atvejį, kai Amerika buvo išdavusi savo pilietį sovietų susidorojimui, patikėjusi sovietų sukurtu melu.
Neringa Venckienė šiuo metu yra sąžinės kalinė. Jei ji būtų padariusi nusikaltimą prieš vaiką, prieš pareigūnus ar prieš mergaitės motiną – tai jau būtume matę ekrane tūkstančius kartų (filmavo 6-os pareigūnų-grobikų komandos kameros). Deja, matyt, mes neišvengiamai pamatytume „stebuklingąją kaldrytę”, kurios „nebuvo”…
Kaip ji – kaldrytė – sumaišė visas kortas…
Šiai dienai Lietuvoje 390 000 žmonių gyvena žemiau absoliutaus skurdo, o ties skurdo riba yra dar 220 000 Lietuvos piliečių. Neteisingumas prieš konkretų žmogų Lietuvoje virsta į masinį socialinį neteisingumą. Ko, gi, norėti? Juk, „paradui” tebevadovauja tie patys žmonės, asmeniškai suluošinę Deimantės Kedytės likimą.
Neteisingumas, kertant miškus draustiniuose. Neteisingumas, naikinant žaliuosius Lietuvos miestų ir miestelių medžius – puošmenas ir oro grynintojus. Neteisingumas išteisinant cinkus, kurie tyčiojasi iš tikinčiųjų jų bažnyčioje jų liturginių iškilmių metu iš švenčiausių Dievą tikintiems dalykų. Neteisingumas, meluojant apie politikų ir būsimo prezidento rinkimų reitingus. Neteisingumas TV ekranuose. Būtent šitokia iškreipta tiesa buvo panaudota, pristatant Lietuvos visuomenei Laisvės premijos laureatę sesę Nijolę Sadūnaitę 2018-ųjų sausyje. Ar pamenate, kiek buvo pastangų sudėta, kad garsioji N. Sadūnaitės kalba iš LR Seimo tribūnos su klausimais Valstybės vadovams nepasiektų Lietuvos žmonių ausų?!
O kalbėta buvo apie tą pačią Deimantę Kedytę ir apie užsitęsusį, neatiteistą, neatgailotą neteisingumą.
Neteisingumas kainose.
Neteisingumas, eskaluojant karo pavojų ir iškreiptą iliuziją, kad uždirti orų žmogui atlygį galima tik 9-eriems mėnesiams einant tarnauti kariuomenėje. Neteisingumas, prisimenant svetimos valstybės kalėjimus-kankinimo vietas, su tuo sutikus mūsų ponams. Neteisingumas apie, neva, didesnį Lietuvos mokytojo atlyginimą nuo 2018-ųjų rudens…
Nebetęsime.
Mes esame tie, kurie iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų primins 2012-ųjų kovo 23-osios ir gegužės 17-osios NETEISINGUMĄ.
Mieli ponai, sukėlę Lietuvai skausmą, be ATGAILOS neturite jokių šansų!
Politinė partija „Drąsos kelias”