Praėjo 5-eri su puse metų po Lietuvos Respublikos Konstitucijos sulaužymo Garliavoje, Kauno rajone, kur valstybė jėga pagrobė 8-erių metų mergaitę iš savo Gimtųjų namų, naudodama smurtą prieš šio įvykio liudininkus. Pustrečio šimto Lietuvos policijos pareigūnų 2012-ųjų gegužės 17-osios labai ankstų rytą, kada vaikai dar tikrai miega, įsiveržė į privatų pagyvenusių žmonių Laimutės ir Vytauto Kedžių kiemą, išnešė ir išmetė šiuos žmones, savo namų šeimininkus iš savo pastogės, paniekino Laimutės ir Vytauto Kedžių dukros Neringos Venckienės, tarnaujančios Lietuvos Respublikos teisėja, neliečiamumą ir nuo jos kaklo atplėšė klykiančią žiauriai nužudyto Drąsiaus Kedžio dukrą Deimantę. Pagrobtoji, kuriai šiuo metu turėtų eiti keturiolikti metai, išvežta nežinoma kryptimi. Ji atskirta nuo savo brangiausių žmonių – senelių, tetos, pusbrolio, nuo mokyklos draugų, nuo šuniuko, kuprinės daiktų, netgi savo rūbų ir batų. Deimantė pavogta ne jai miegant, Ji pagrobta aiškiai suvokiant, kas vyksta. Ji pavogta, jai matant, kaip suiminėjami jos saugumą ir nekaltumą, jos vaikystę saugoję žmonės. Ji matė, kaip dūžta durų stiklai. ji girdėjo pjaunamų durų metalinių vyrių gegždianį čaižų garsą. Ji užuodė ne tik degantį metalą, bet ir ašarines-pipirines dujas, kurias gausiai naudojo policijos grandinių vadas, paskui teismuose, kuriuose teisė nekaltus žmones, teisėjui ciniškai melavęs, kad jokių dujų nebuvo, nors jis pats buvo nuo savo paties žalos spalvos „spec. priemonės” balionėlio turinio apsvaigęs.
Maža Mergaitė tą rytą matė ir jautė, kad teturėjo vienintelį šansą likti saugia – tai jos rankos, kuriomis buvo apkabintas jos nužudyto tėčio sesers, jos tetos, jos tuometinės teisėtos Globėjos Neringos venckienės kaklas. Tačiau visi gerai prisimename, kad tą 2012-ųjų gegužės rytą pats šilčiausias ir pats karščiausias žmonių tarpusavio ryšio ženklas, būtent, apsikabinimas, neišgelbėjo nuo Lietuvos Valstybės sukurto pragaro 8-erių metų Mergaitei…
Lietuvos valsybė tą rytą, neva, pasislėpė už Mergaitės motinos interesų.
Norisi klausti šiandien, praęjus penkeriems su puse metų, ar laiminga dabar ta Mergaitės motina? Ar gali ji su savo paaugle Dukra pasiėmusios už rankų išeiti į Laisvės alėją savo gimtajame Kaune? Ar gali jos užeiti į piceriją, ar kino teatrą nuotaikingam filmui? Ar gali jos vasarą pabūti prie jūros , kur aplinkiniai kalba Mergaitės gimtaja kalba? Ar laiminga mama, matydama šalia savęs ir šalia savo dukros, jėga, klyksmu ir išgąsčiu sulušintos, ginkluotus žmones, neva, saugančius jas nežinia nuo ko? Deimantė aiškiai suprato, kad tie žmonės yra žvėrys, kurie iki 2012-ųjų kovo 23-osios , neva, ją saugojo, o 2012-ųjų kovo 23-ąją, žiauriai, išties labai žiauriai ją draskė. Yra likę video faktai. Nieko nelaužiame iš piršto.
Ar laiminga bus 13-ametė, dabartinė Deimantė, kai vieną vakarą jos mama ateis ir su džiaugsmu papasakos, kiek daug jos turi ateičiai pinigų, gautų varžytinėse pardavus Jos dieduko Vytauto Kedžio turtą. Juk, turėtų būti laiminga Deimantė, žinodama, kad jos tą 2012-ųjų gegužės 17-osios rytą basa išnešta močiūtė Laimutė Kedienė iš savo namų ir grubiai suimta, užtampyta po nuovadas, savo senjorės dienas leistų be savo kampo. O gal mažoji Drąsiaus Kedžio Duktė džiaugtųsi iš mamos išgirdusi apie tai, kad Deimantės tėčio tėvai – seneliai atsidurtų kalėjimuose? Šios mintys, šios improvizacijos skamba beprotiškai! Gal jos skamba įžeidžiančiai? Vėl. Nelaužiame iš piršto. Ieškiniai protu nesuvokiamose bylose, kur seneliai kaltinami tvirkinę anūkę, yra slibininiai. Ir kaltinimai, ir ieškinių dydis dvokia pragaro patyčiomis. Vieni žmonės jau nubausti slibininėmis baudomis, kiti š.m. gruodžio mė. klausys baudžiamojo nuosprendžio . nekalti žmonės yra tyčia užguiti teismuose, neva, nustatinėjant teisingumą, kai neteisybė akivaizdi. Mes turime kažkiek sveiko proto ir kažkiek širdies, kad galėtume mąstyti, jog Mergaitės priekaištas „Žmonės jūs, ar ne žmonės!” tuo metu, kai ji prašė kambaryje šalia jos palikti Dieduką Vytautą Kedį, taigi, tas priekaištas, iš sakausmo, labai aiškiai pasako, jog ji Dieduką LABAI MYLĖJO! Jis, Diedukas, Jai buvo Angelu Sargu…
Tą rytą uniformuota ir ginkluota Lietuva iš Vaiko širdies išplėšė Dangų. Tą rytą Deimantė tapo tremtine. Tą rytą Deimantėlė buvo įsodinta į baltą vagoną ir išvežta nežinoma kryptimi. Tame baltame vagone, galvotrūkčiais išdūmusiame iš Klonio gatvės kiemo ši Mergaitė buvo vientelė Žmogus. Kiti, anot jos klyksmo dėl Dieduko, tame greitai važiuojančiame vagone jau buvo ne žmonės. Net jos mama, kuri sutiko, kad jos Dukra būtų apsvaiginta (vėl apie tai liudija pačių ne žmonių telefonu filmuota medžiaga). Kad ten, tame baltame automobilyje-tremties vagone, tikrai buvo ne žmonės, liudija tai, kad jie juokėsi, mąstydami, ar jie žiūrės, ar nežiūrės į ją, kai ji užsimanys sisiuko…
Vargas, didžiulis vargas nežmonėms…
Yra Šventajame Rašte labai aiškus tekstas, kad tremtinio skundas ir našlaičio ašaros šaukiasi dangaus keršto… Keista ta nežmogaus niekšybės paslaptis, kurioje žmogus nuskęsta vis labiau ir labiau prašydamas sau dangaus keršto. O jis, dangaus kerštas, arba Dievo teisingumas, arba Dievo pasilenkimas nušluostyti ašaras akivaizdus. Galite tiesiog vardiškai sekti, kas ištiko tuos politikus ar ne politikus, kurie garsiai tyčiojosi iš Garliavos Mergaitės, kurie niekino tos Mergaitės liudijimus apie patirtą skriaudą ankstyvojoje vaikystėje. Manydami tokie politikai, kad yra karalių karaliai, šiandien atsidūrę istorijos šiukšlynuose. Partijomis. Ta kryptim ėjo. Tokius vaisius gavo. Galima būtų atsukti istorijos ratą, ir labai aiškiai pamatytume, kad kiekvienas, pasityčiojęs iš Garliavos patvorinių, per tuos penkeris su pusę metų netnešė Lietuvai absoliučiai nieko. Netgi, ne taip pasakyta. Suluošino Lietuvą. Pakenkė Vilčiai, pasitikėjimui.
Pritarimas nuodėmei visuomet buvo blogis. Pritarimas didelei nuodėmei visuomet buvo didelis blogis. O pritarimas seksualinei vaiko skriaudai visuomet buvo Sodomos blogis…
Turime Vilį, kad visa tai praeis. Nedidelė žmonių SAUJA turi Viltį, kad 110 mln. eurų, šiandien išleidžiamų karinėms raketoms, kurios ateity numušinės keleivinius lėktuvus, galėtų būti panaudoti ne tik medikų, pedagogų, bet ir auginatiems šeimose vaikus atlyginimams.
Turime Viltį, kad Nijolė Sadūnaitė 2018-ųjų sausio 13-ąją, gaudama Laisvės premiją, kalbės kaip Pranašė, nes Dievas, šiuo metu verkiantis, yra ir Deimantės, ir visų teisių žmonių pusėje.
