Kai kurie politikai, ypač vienas, mus nuolat gąsdina ir įtikinėja, jog mūsų šalyje aktyviai veikia kitų šalių specialiųjų tarnybų patikėtiniai. Neseniai buvęs saugumo šefas jų suskaičiavo net tris tūkstančius, ir tai tik vienos šalies slaptųjų bendradarbių. Į tuos gąsdinimus galima butų atsakyti- aišku, kad veikia. Visos šalys turi savo žvalgybas ir visose jose veikia kitų kraštų agentai. Vadinasi, mūsų šalyje aktyviai veikia bent jau keleto valstybių slaptieji agentai.
Kadangi turiu nuojautą, kad mūsų saugumo struktūrų darbas yra gerokaiparalyžiuotas politinės nežinios, organizacinių perturbacijų ir intelektualinės bei moralinės negalios, tai verčia mane, pilietį, analizuoti, koks tas svetimų specialiųjų tarnybų veikimas galėtų būti. Gal, sakau, tokie pamąstymai padėtų žmonėms, kurie iš to duoną valgo, taip pat visiems, kam rūpi mūsų šalies likimas?
Norint suvokti, ką šalyje veikia kitų šalių „kurmiai”, pravartu įlįsti į hipotetinės priešiškos valstybės spectarnybų analitiko, gavusio užduotį paruošti specialų strateginį planą, kailį. O to plano esmė galėtų būti tokia: kaip nesigriebiant karinių priemonių (šiais laikais tai daryti sunkiau – pasaulis gali pasmerkti), subtiliausiu būdu -kad procesas vyktų nepastebimai- susilpninti ir padaryti negyvybingą, neturinčią savisaugos instinkto mūsų šalį. Užsibrėžus tokį tikslą, būtų galima suformuluoti tokias, mano manymu, veiksmingas nekarinio šalies numarinimo užduotis savo nematomo fronto kovotojams:
I UŽDUOTIS
Suskaldyk tautą į dvi ar daugiau konfrontuojančių,o ne konkuruojančių, viena kitos nekenčiančių, viena kita nepasitikinčių dalių. Jeigu tauta, kad ir būdama įvairialypė, yra vieninga ir gerai supranta savo bendrus, nacionalinius tikslus, tokios šalies neginkluotais metodais nesunaikinsi. Belieka karinis kelias. Jeigu tauta skaldoma nuolatinės vidinės priešpriešos – „taikaus”, neginkluoto plano sėkmė bemaž garantuota. Visuomenės skaldymas turi vykti žmonių grupes skirstant į „baltas” ir „juodas”, „geras” ir blogas”, atstovaujančias ateičiai ir praeičiai, „patriotines” ir „antivalstybines”. Užduoties vykdytojai turi kuo skubiau tvirtai monopolizuoti teisę į „baltumą”, „gerumą” , „pažangą”, „patriotizmą” ir telkti žmones prieš „juodąsias”, „piktąsias”, „reakcingas praeities” bei „svetimiems tarnaujančias” jėgas.
II UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti protingai, teisingai, dorai ir patriotiškai šalies valdžiai. Šalies valdžia yra šalies centrinė nervų sistema. Jei centrinė nervų sistema sutrikdyta, šalį apima ne dalinė kurios nors srities, o sisteminė krizė, nes visuomenės organizmas praranda orientaciją, sutrinka jo koordinacinės, motyvacinės, stabilizacinės ir kitos valdysenos funkcijos. Paprastai kalbant, šalis „kraustosi iš proto”. Siekiant sutrikdyti valdžios, kaip centinės nervų sistemos, darbą, turi būti taikomas toks priemonių kompleksas:
• skatink destruktyvių, egoistiškų, ciniškų, paranojiškų, neišprususių, nedorų žmonių ėjimą į valdžią. Tokie žmonės yra gamtos ar auklėjimo užprogramuoti, tad nebūtinai samdyti valstybės griovėjai. Protingus ir padorius žmones (jeigu jų dar ten likę) stumk iš valdžios. Tokiems neleisk eiti į valdžią. Tokių žmonių kompromitavimas yra veiksmingas būdas tikslui pasiekti;
• įtikink žmones, kad tokio dalyko, kaip gera valdžia, nebūna. Diek jiems nuostatą, jog visuomeninių, bendrų reikalų, respublikos nėra, jog tai tėra kolektyvistų pramanas ir todėl valstybė nėra reikalinga. Arba kad geriausia valstybė yra nieko nedaranti valstybė Yra tik privatūs interesai, poreikiai bei reikalai ir juos žmonės per rinkos santykius turi tvarkyti privačiai. Iš to sektų, kad jei jau valstybė, mūsų nelaimei, yra, geriausia, kad ji nieko nedarytų. Tokios nuostatos įtvirtinimą žmonių sąmonėje geriausiai galėtų atlikti į „mokslinę” instituciją surinkti žmonės;
• išmokyk visus ar bent daugumą nekęsti valdžios, niekinti valdžią. O niekinama valdžia anksčiau ar vėliau tampa niekinga valdžia. Būk tvirtas ir nuoseklus – neleisk žmonėms susivokti, jog niekinimas ir kritika yra skirtingi dalykai. Valdžios kritika yra konstruktyvus politinis grįžtamasis ryšys, o valdžios niekinimas yra iš esmės destruktyvus, nes visuotinai niekinant, žeminant politikus garbingi žmonės į valdžią neis. O tai suka ydingą politinės atrankos ratą: valdžia bloga – ji niekinama – į niekinamą valdžią protingi ir padorūs žmonės neina, bet eina vėplos, cinikai, tuščiagarbiai, ir t.t. – valdžia išlieka niekinga ir niekinama…Ir taip ciklais nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vienos niekingos valdžios prie kitos. Tol, kol valdžioje visai neliks išmintingų žmonių;
• išnaudok visas galimybes tam ydingam ratui, kuris sukasi iš dalies savaime, padėti suktis rezultatyviau. Daryk visa, kas įmanoma, kad į aukščiausią valdžią patektų žmonės be sąžinės, vaizduotės ir politinės valios veikti respublikos, nacionalinio reikalo labui, kad į ją eitų liurbiai, latrai ir pan. To siekiant reikia per politinių vadovų aplinką gundyti juos, skatinant jų tuščią savimeilę ir godumą. Jeigu pavyktų valstybės vadovus sugundyti privatizuoti kokį nors valstybinio turto kąsnį ar paimti kyšį, plano vykdymas būtų sėkmingesnis – valstybės galios mažėtų sparčiau, nes taip greičiau būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybe. O pasitikėjimas valdžia, kaip nacionalinio intereso atstove ir gynėja, yra rišamoji medžiaga, kuri minią gali paversti gyvybinga piliečių visuomene. Tad vykdant šį planą, tos medžiagos šalyje turi likti kuo mažiau;
• neleisk spręsti svarbiausių, grėsmę šalies gyvybingumui keliančių klausimų (pvz., viešųjų finansų, energetinio saugumo, aukštųjų technologijų skatinimo). Tuos svarbiausius, esmingus klausimus paskandink smulkių problemėlių liūne;
• primesk šaliai tokius sprendimus, kurie turėtų rimtų, ilgalaikių, sunkiai pataisomų padarinių. Pensijų sistemos, sveikatos apsaugos privatizacija, „išvalstybinimas”, energetinių problemų suvėlimas yra rekomenduotini sprendimai;
• griauk ekonomiką, naikink šalies materialinį, finansinį,žmogiškąjį ir socialinį turtą. Griovimui pridengti labai tinka universalus, gerai patikrintas šūkis – „Pasaulį seną išardysim”;
• iš valdžios atimk ekonomines galias. Reikia padaryti taip, kad net atsiradus politikų, kurie norėtų sustiprinti valstybę (sistemiškai vykdant planątokia tikimybė maža), jie neturėtų išteklių tokiems norams įgyvendinti. Šiuo atveju rekomenduojamos dvi plano vykdymo kryptys. Pirma, reikia mažinti valstybės biudžeto pajamas, kad viešojo sektoriaus, respublikos reikalamsskirtos lėšos būtų minimalios. Antra, viešąjį sektorių reikia maksimaliai privatizuoti, kad valstybės vaidmuo jame būtų menkas, valstybės rankose esančio turto būtų kuo mažiau.
III UŽDUOTIS
„Nukultūrink” tautą, menkink jos civilizacines galias. Kultūra, civilizacija yra statyba, kūrimas, o antikultūra susijusi su griovimu. Decivilizuojant šalį siek šių tikslų:
• moralinius principus, aukojimąsi bendram reikalui, altruizmą marginalizuok – stumk į žmonių pasaulėjautos pakraščius, paskelbk juos praeities atgyvenomis. Iškelk į aukštumas malonumus, egoizmą, beatodairišką materialinės bei finansinės gerovės siekimą. Jaunimo emocinį pasaulį skurdink, įvesdamas tokias jiems svarbias temas, kaip pramogos ir seksualiniai santykiai. Paprastai jaunimas turi skvarbų teisingumo jausmą, mažiau linkęs į konformizmą. Jį perorientavus nuo teisingumo į malonumus ir egoizmą, visuomenėje susilpnėja teisingumo režimas. O tai yra vienas iš pamatinių civilizacinių valstybingumo elementų;
• ribok jaunimo galimybes lavintis. Kaip priedangą naudok reformų retoriką ir aiškink, kad žinios nėra viešoji gėrybė, kuria visuomenė turėtų rūpintis. Tikrasis nuolatinių perturbacijų švietimo ir mokslo sistemoje tikslas turi būti nuolatinė sujauktis, aiškių taisyklių nebuvimas, kliūtys visiems gabiesiems mokytis. Prie plano sėkmės labai prisideda gerai sustyguotas švietimo ir mokslo sričių suniekinimas ir jų finansinis smaugimas. Galime būti tikri, kad po tokių „reformų” tvarkos žinių kūrimo ir jų sklaidos srityje nepadaugės, dėstymo kokybė nepagerės, o dalis gabiausių jaunuolių mokytis pasuks į svečias šalis. Greičiausiai ten ir liks, todėl šalies darbo rinka neteks vertingo žmogiškojo kapitalo. Ekonominių sunkumų sąlygomis šis planas ypač lengvai įvykdomas- pinigų nėra ir visi dėl to įniršę;
•trikdyk civilizacinę transmisiją tarp kartų, kai vyresnieji perduoda perimtas iš praeities kartų vertybes, patyrimą jaunesniesiems. Akcentuok vyresniųjų atsilikimą, reakcingumą, nesugebėjimą priimti naujovių. Neleisk susivokti, jog nors dalis dalykų iš tiesų nuolat kinta ir vyresnieji paprastai ne taip greitai pokyčius priima, esama ir amžinųjų vertybių, kurios perduodamos iš kartos į kartą tūkstantmečiais ir sudaro žmogiškosios egzistencijos pagrindą. Jaunimo stiprioji pusė yra naujovių paieškos ir dinamizmas, o vyresniųjų- gyvenimiška patirtis, išmintis ir sveikas konservatyvumas;
• nustekenk inteligentiją – ji pavojinga. Neleisk protinio darbo atstovams užsiimti viešaisiais, nacionaliniais reikalais. Jų darbo ir gyvenimo sąlygos turi būti tokios, kad jie nuolat galvotų apie fizinį išgyvenimą „iki kitos algos”, kad neturėtų laisvo laiko užsiimti viešaisiais- nacionaliniais ar bendruomeniniais -reikalais. Jei būsi nuoseklus, įsitikinsi, kad ir inteligentus galima mulkinti, kad ir juos galima padaryti zombiais, ideologiniais robotais. Be to, inteligentus nuolat skelbk esant neproduktyvia, t. y. turto nekuriančia klase. Tai stiprins jų nevisavertiškumo kompleksą. Kaip tik to ir reikia siekiant, kad planas būtų įgyvendintas sėkmingai;
• jeigu kas nors iš inteligentų vistiek kelia galvą, naudok informacinės blokados, nutylėjimų taktiką. Elkis taip, lyg jų nebūtų. Prieš ypač drąsius patartina naudoti marginalizavimo ir kvailinimo – paskelbimo nevispročiais, keistuoliais, ne visai normaliais, retrogradais -metodus. Tai efektyvus ginklas, nes daugelis inteligentų sunkiai išgyvena viešą pažeminimą ir po viešo pažeminimo procedūros užsisklendžia savyje. Tokia vidinė inteligentijos imigracija sudaro sąlygas, kad viešojoje erdvėje tai, kas turėtų būti vadinama visuomeniniu diskursu, virsta buitiniu balaganu- paskalų, nešvankybių, žemų instinktų sklaida;
• palaikyk verslininkų savimeilę glostantį požiūrį, kad tik jie yra visuomenės „maitintojai”, kad tai, kas gerai jiems, gerai ir šaliai. Neleisk jiems suprasti, kad verslo ir nacionaliniai interesai toli gražu ne visada sutampa, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau privačių interesų. Griauk verslininkų – mokesčių mokėtojų – moralę, įtikink juos, jog mokesčiai yra tik našta verslui. Ir jokiu būdu neleisk jiems susivokti, kad mokesčiai yra investicija į valstybę, be kurios būtų blogai ir verslininkams, kad tai mokėjimas už civilizaciją;
• vykdyk periferijos dvasinio nustekenimo politiką. Provincijoje yra daug sveikos nuovokos, gerojo inertiškumo, tautiško konservatyvumo, ant kurio nemažu mastu laikosi šalies kultūrinis pastatas. Prisidengdamas ekonominiais motyvais, miesteliuose uždarinėk mokyklas, poliklinikas, felčerinius punktus, pašto skyrius ir t.t. Kai iš tokių miestelių išvažiuos net ir kunigai, galima manyti, jog provincijos „nukultūrinimo” planas iš esmės įvykdytas. Tolesnė periferijos degradacija vyks savaime.
IV UŽDUOTIS
Neleisk normaliai veikti teisingumo sistemai. Ji yra gyvybiškai svarbi viešoji gėrybė, visuomenės organizuotumą palaikantis veiksnys. Daryk taip, kad teisė toltų nuo teisingumo, nes juridinė neteisybė yra viešoji blogybė, kuri veiksmingai griauna valstybinės tvarkos pamatus. Vykdant šią plano dalį, reikia,kaip ir politikoje, įsukti ydingos personalo atrankos ratą, tarp teisininkų skatinti klaninės elgsenos formavimąsi, visuomenei diegti mintį, kad teisininkai turi teisingumo monopolį ir kartu palaikyti teisinį fetišizmą. Teisininkų profesijos atstovams izoliuojantis nuo visuomenės, jiems tampant klanu, teisinė sistema ima degraduoti, tarnauti pati sau, o ne valstybei. Kai žmonės, netikėdami viešuoju teisingumu,vis dažniau patys ims vykdyti teisingumą, galima konstatuoti, kad ši plano dalis yra įgyvendinama sėkmingai.
V UŽDUOTIS
Įklampink visuomenę į nuolatinį praeities problemų narpliojimą. Tačiau nepamiršk, kad tai ne istorinės tiesos paieškos, o valstybės griovimo plano dalis. Tikra istorinė tiesa pavojinga- iš jos galima daug ko išmokti ir istorinės patirties pagrindu sustiprinti valstybę. Todėl manipuliuok emocijomis taip, kad istorija taptų susipriešinimo, iškreiptos komunikacijos ir deformuotos visuomeninės sąmonėsšaltiniu. Taip galima laimėti mažiausiai du svarbius dalykus:
• tauta, įvelta į emocingą, ideologizuotą, politizuotą ir todėldeformuotą istorinį diskursą, neturės kada galvoti apie ateitį irtaip praras savo raidos, ateities viziją;
• „blogąją” visuomenės dalį „geroji” dalis galės nuolat kaltinti dėl praeities klaidų, dėl dažniausiai tariamo noro grįžti į praeitį ir taip bent iš dalies eliminuoti „blogąją” visuomenės dalį su visais jos intelektiniais ištekliais iš viešojo gyvenimo.
VI UŽDUOTIS
Uždaryk šalį, kiek tai šiais laikais įmanoma, jos vidinėje informacinėje erdvėje, paversk ją „provincija“, o iš išorės gaunamą informaciją dozuok ir „nuspalvink” tam tikra, reikiama spalva. „Spalvintojai” turi stengtis, kad žmonės „teisingai” suprastų tarptautinius įvykius bei pasaulinę patirtį ir nepradėtų jų savarankiškai vertinti. Jei inteligentija psichologiškai ir ideologiškai neutralizuota, tai padaryti nebus labai sunku. Visa tai reikia daryti sukuriant demokratijos įspūdį – turi vyki tariamai vieša diskusija. Pageidautina, kad toje diskusijoje dalyvautų tik „teisingai” kalbantieji. Tačiau retsykiais, įspūdžio pagerinimui, į ją galima įsileisti ir „neteisingai” mąstantį. Geriau, kad jis nebūtų ryški ir raiški asmenybė ir kad tokie atvejai būtų reti. Vienas kitas „nenormalus” pasisakymas nepakeis siekiamo disbalanso viešojoje erdvėje, o sudarys demokratijos regimybę.
Tokiu būdu gera, šaliai naudinga patirtis blokuojama. Jeigu šalis mokysis iš geros tarptautinės patirties, plano vykdymas bus apsunkintas. Tik uždaros, provincialios mąstysenos skatinimas gali atnešti sėkmę siekiant susilpninti valstybę.
VII UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti išmintingai užsienio politikos strategijai, kurioje būtų suformuluoti nacionalinius interesus atspindintys tos politikos tikslai bei priemonės, blaiviai įvertintos tikrosios šalies galios, jos vieta tarptautiniame gyvenime. Jei sėkmingai vykdomas šalies „nukultūrinimo”, pavertimo provincija planas, išderinti užsienio politiką nebus sunku, ir šalis blaškysis tarp „pasaulio bambos” vienais atvejais ir nuolankaus vasalo kitais vaidmenų.
• Jeigu šalis turi didelę kaimynę, pasistenk įvelti šalį į konfliktą, iš pradžių kad ir žodinį, su ja. Tarptautinei bendruomenei turi atrodyti, kad maža šalis nuolat provokuoja konfliktą su didele kaimyne, o pastaroji tik reaguoja. Planui pavykus, laimimi mažiausiai trys dalykai:
• šalis įsivelia į konfliktą, kurio neturi šansų laimėti. Nuolat pralaimėdama „mirtinam” priešui, ji patiria ne tik materialinius, finansinius, bet ir politinius bei psichologinius nuostolius, nes taip visuomenėje formuojasi pralaimėtojo sindromas. Visa tai silpnina šalies vidines galias;
• nuosaikesnius, konfrontacijai nepritariančius žmones, kurie trukdo plano įgyvendinimui ne tik šioje, bet ir kitose srityse, galima apkaltinti nepatriotiškumu ar netgi tarnavimu priešui;
• tarptautinei bendruomenei, bent jos blaiviai mąstančiai daliai, toks provokuojamas mažos šalies elgesys atrodo siurrealistiškai ir dvelkia farsu. Todėl šiame kryžiaus žygyje prieš „blogio imperiją” praktiškai nėra galimybių susilaukti rimtos ir ilgalaikės paramos iš kitais atžvilgiais draugiškų šalių. Dar daugiau- ji imama traktuoti kaip keistas, neprognozuojamas tarptautinio gyvenimo subjektas.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai grandiozinis planas, kurio vykdymui reikalingi milžiniški ištekliai- pinigai, žmonių tinklas ir t.t. Iš tiesų, tai būtų labai brangus planas, kuriam neužtektų ir trijų tūkstančių apmokamų „kurmių”, jei būtų pasirinktas neteisingas jo įgyvendinimo būdas. Pasirinkus tinkamą strategiją, reikia palyginti nedidelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių.
Pirmiausiai turime suvokti, jog į plano vykdymą būtina įtraukti nieko apie tai nenutuokiančius žmones. Tai individai, kuriuos lengva „užvesti”, indoktrinuoti, „įzombinti”, paversti politiniais robotais. Tokių yra tūkstančiai. Jie yra potencialūs ar jau veikiantys ir, svarbiausia, nemokami nematomo fronto kariai. Kadangi jie veikia iš įsitikinimo, kad daro „šventą” darbą, kad prisideda prie pažangos ir gėrio pergalės prieš svetimiems tarnaujančius, reakcingus, reformoms besipriešinančius blogio nešėjus, jų indėlis įgyvendinant pigų valstybės marinimo planą ypač svarus.
Kita plano vykdytojų dalis yra brangesnė, nors jų gali būti nedaug.Šią plano vykdytojų dalį gali sudaryti kelios dešimtys žmonių. Tai „Olimpas”, „smegenų trestas”. Į ją turi įeiti bent dalis tų, kurie faktiškai valdo informacijos ir – tai ypač svarbu- dezinformacijos srautus, kurie kontroliuoja arba bent esmingai įtakoja politinius sprendimus. Tie keliasdešimt žiniasklaidos, politikos, teisės, verslo, akademinio, meno ir kitų įtakingų sluoksnių atstovų turi būti iš faktinių šalies valdovų. Nes jie turi turėti galią bet ką, net aukščiausius pareigūnus, nubausti, „pastatyti į vietą“, jie turi būti pajėgūs pakreipti viešąją opiniją norima linkme, nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne. Šios grupės kūrimo ir tvarumo palaikymo priemonės senos kaip pasaulis- žmonių silpnybių (pvz., valdžios troškimo) eksploatavimas, šantažas ir pinigai. Bet tai jau kito analitinio teksto tema.
P.S. Parašęs tekstą perskaičiau ir pamaniau: kas gali paneigti, kad jau du dešimtmečius mūsų šalyje daug kas vyksta pagal aprašytąjį planą? O gal tai ne planas, o mūsų naujosios nomenklatūros intelektinės ir moralinės negalios išdava. Skirtumas nedidelis: abiem atvejais rezultatas yra tas pats -mūsų valstybė nyksta. Tačiau planuotojai ar nesąmoningi valstybės griovėjai galbūt pamiršo socialinį dėsningumą – kai žmonės savo kailiu pajunta, kad iš jų atimama kažkas labai svarbaus, jie ima priešintis. Pirmieji drąsesnio pasipriešinimo valstybės griovimui daigai jau ima dygti…
2010 03 29
