Seimo narys Povilas Gylys, „Drąsos kelias”
Lietuvoje sklinda gandai, kad mes gyvename demokratinėje sistemoje. Gandai remiasi byliomis ar nebyliomis prielaidomis, kad pas mus pilietis gali laisvai reikšti savo nuomonę, kad jis yra apsaugotas nuo šmeižtų, nuo politinio ar teisinio susidorojimo. Esą mūsų šalyje teisėsauga, atlikdama savo misiją, vykdo teisingumą. Tai darydama ji kovoja su neteisybe ir tai daro uoliai, nuosekliai bei viešai – nuolat aiškindama visuomenei savo sprendimų pagrįstumą. Tuos gandus lyg ir patvirtina generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio nesenas pareiškimas, kad „prokurorai ir teisėjai turi įtikinamai ir suprantamai visuomenei paaiškinti savo sprendimus”. Teisingas, gandus apie demokratišką Lietuvą patvirtinantis pareiškimas. Tačiau gausybė faktų rodo, jog tai greičiau geros deklaracijos, teisingi šūkiai nei tikrovė. Teisėsaugos darbai per dažnai liudija priešinga – mes nuolat susiduriame su teisėsaugos savivale, galimais klaniniais suokalbiais, taip pat su politine įtaka teismams. Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis ir tos žūties „tyrimas”, šio aukšto pareigūno viešas šmeižtas žiniasklaidoje tėra vienas iš virtinės naujausių laikų teisinės sistemos istorijos epizodų, rodančių, jog, kaip jau esu anksčiau rašęs, valdantis klanas įgauna vis daugiau klikos bruožų.
Ne mažiau ryškus yra ir kitas – Garliavos bylų voratinklio – atvejis. Toje istorijoje matyti, kaip dori, dėl Klonio gatvės mergaitės likimo susirūpinę ir ten ištisomis savaitėmis budėję taikūs, patriotiški, krikščionišką tikėjimą išpažįstantys žmonės tapo šiurkščios teisėtvarkos jėgos atakos objektais. Egzistuoja daugybė vaizdo įrašų, nuotraukų, liudininkų pasakojimų, kad jie nepuolė, neatakavo policijos. Jeigu būtų puolę, šaudę, mėtę Molotovo kokteilius, tuomet būtų galima juos kaltinti įstatymo pažeidimais. Tačiau jų pasipriešinimas buvo taikus, pasyvus. O puolė valstybei ir demokratijai turintys atstovauti pareigūnai. Tai jie, naudodami perteklinę jėgą, šiurkščiai pažeidė vaiko teises, sukeldami jam fizinį ir psichinį skausmą. Taip manau aš ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie įsitikinę – „G. Černiauskas nešė”. Tiesa, dalį visuomenės pavyko įtikinti priešingai: „G. Černiauskas nenešė”, vaikas nepatyrė nei psichologinio, nei fizinio skausmo. Ir gyvena tas vaikas dabar palaimoje. Nors yra nutraukti visi jo ryšiai su visa jo vaikiška ir giminiška aplinka. Nors esama duomenų, kad jo sveikata yra sutrikusi. Tačiau nei generalinis prokuroras Darius Valys, nei D. Raulušaitis nesivadovauja deklaruojamu tikrai teisingu principu: prokurorai ir teisėjai turi nuolat aiškinti, kodėl mergaitei buvo sukeltas skausmas, kodėl teisiami, net po kelis kartus, iš esmės visi Klonio gatvės budėtojai – žmonės, kuriuos tikra demokratinė valstybė pagirtų už pilietinę drąsą.
Pastaruoju metu į viešumą buvo iškelti nauji kaltinimai buvusiai nepriekaištingos reputacijos teisėjai Neringai Venckienei. Dabar tokių kaltinimų jau dvylika. Po kelerių metų tyrimo buvo nustatyta, kad N. Venckienė kalta dėl šmeižto, mirusiojo atminimo paniekinimo, neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, neteisėto tos informacijos panaudojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą. Ji kartu su savo teta Audrone Skučiene yra įvardijama kaip organizuotos grupuotės vadeiva. Tiesa, kol kas nėra kaltinimo, kad N. Venckienė su savo bendražygiais kvietė ateivius iš kitų pasaulių nusileisti Lietuvoje ir pakeisti čia egzistuojančią tvarką. O tvarkos reikia. Pirmiausia reikia, kad D. Valys, D. Raulušaitis, teisėjai, kurie priima sprendimus šiame bylų voratinklyje ir kurių pavardes net Seimo nariui sunku sužinoti, VIEŠAI paaiškintų, kokiais argumentais remiamasi pateikiant vis naujus ir naujus kaltinimus N. Venckienei, Laimutei bei Vytautui Kedžiams, Klonio gatvės gynėjams. Kaip pilietis, norintis patikėti gandais apie demokratijos, vadinasi, ir teisingumo klestėjimą Lietuvoje, savo ruožtu noriu užduoti keletą klausimų D. Valiui ir kitiems teisėsaugos bei žiniasklaidos atstovams:
– Kodėl iki šiol neištirta aukšto rango teisėjo Jono Furmanavičiaus byla? Kad ji nėra ištirta, pripažino pats D. Raulušaitis.
– Kodėl viešojoje erdvėje Drąsius Kedys yra paskelbtas žudiku, nors teisiškai tai neįrodyta? Ar tai nėra mirusio žmogaus šmeižimas?
– Kodėl Raimundo Ivanausko ir aukštų policijos pareigūnų bylose remiamasi neįrodyta prielaida, kad D. Kedys nužudė teisėją J. Furmanavičių?
– Kaip atsitiko, kad, kurpiant N. Venckienės apkaltą, nebuvo parodytas VISAS mergaitės paėmimo iš senelių namų vaizdo įrašas, tačiau buvo parodyta ištrauka – 12 sekundžių? Tačiau jeigu VISAS vaizdo įrašas buvo slaptas, tai Seimo komisijai nebuvo galima rodyti ir tų 12 sekundžių įrašo. Ar nebuvo pažeistas įstatymas?
– Prokurorai žiniasklaidai ir visuomenei turi viešai bei argumentuotai paaiškinti, ką jie turi galvoje sakydami, kad N. Venckienė ne tik buvo organizuotos grupuotės vadeiva, bet ir ragino smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą?
– Kada D. Valys ateis į Seimą su antrankiais „pasiimti” kitų „Drąsos kelio” žmonių? Nes jie, kaip iš kaltinimų galima nujausti, yra prisidėję prie minėtų baisių N. Venckienės nusikaltimų.
Dėl vietos stokos kitų klausimų čia nepateiksiu. Sutikdamas su D. Raulušaičiu, kad prokurorai ir teisėjai turi nuodugniai aiškinti savo sprendimus, laukiu jo ir kitų teisininkų paaiškinimų. Nes iš to, kas apie N. Venckienės nusikaltimus skleidžiama viešojoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad teisėsauga prarado ryšį su tikrove ir kurpia kaltinimus, kurie prieštarauja gerai žinomiems faktams bei sveikai nuovokai. Tai labai panašu į teisinį absurdo teatrą. P. S. Kol atskiras bylas nagrinėji pavieniui, absurdas nėra toks ryškus. Tačiau kai pažvelgi į bendrą teisėsaugos veikimo paveikslą, vaizdelis iš tiesų nekoks. Matydamas, kaip, pavyzdžiui, „sprendžiama” Vito Matuzo byla, kaip rengiami „kaukių baliai”, t. y. kaukėtų pareigūnų veiksmus, kurie galų gale baigiasi niekuo, ir kaip klostosi kitos rezonansinės bylos, turi pripažinti – teisinio absurdo pojūtis dar labiau sustiprėja.
