Povilas Gylys. Apie sužvėrėjusį Seimą

Lietuvos politika yra garsi savo cinizmu. Dar kartą tai buvo pademonstruota vakar Seime, priimant sprendimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Seimo nariui Rimui Antanui Ručiui.  Ne pirmą kartą Seimas, spręsdamas Seimo nario imuniteto klausimą, pigiai politikuoja, apsimesdamas, kad nesuvokia, kam žmonija sugalvojo teisinės neliečiamybės saugiklį. O jo paskirtis – apsaugoti politikus ir kitus aukštus pareigūnus nuo susidorojimo. Tačiau mūsų Seimo politikai šią procedūrą išnaudoja savo partiniams tikslams įgyvendinti – susilpninti partinius konkurentus. Ypač nesistemines partijas. O tai nieko bendro su demokratija ir teisingumu neturi.
Vakar buvo peržengtas dar vienas – žmogiškumo barjeras. Svarstant R.A.Ručio klausimą, pastarasis pasijuto taip blogai, kad reanimobiliu buvo išvežtas į ligoninę. Todėl jis negalėjo pasinaudoti savo statutine teise į gynybą, kuri įtvirtintaSeimo statuto 23–io straipsnio 6 dalyje. Kaip tuo metu elgėsi mūsų politikos asai? Jie tęsė procedūrą lyg nieko nebūtų įvykę.
Tačiau, pirma, Seimo nariui nebuvo galimybės gintis. Nors teisė į gynybą yra pamatinis teisės principas. Antra, kaip žmonių institucija, Seimas turėjo sustabdyti procedūrą. Nes nežmoniška yra teisti žmogų esantį reanimacijoje. Tačiau tuo metu posėdžiui pirmininkavęs A.Sysas to nepadarė. Taip jis, mano manymu, pažeidė Seimo statutą ir, svarbiausia, žmogiškumo principus. Nors jo partija deklaruoja, kad „Svarbiausia – žmogus”.  O gal Seimo  narys jau nebe žmogus? Toli nuėjom humanizmo keliu! Manau, būtų buvę teisinga teisinės neliečiamybės procedūrą sustabdyti. Tačiau sisteminės partijos ėjo iki galo – panaikino teisinę neliečiamybę dėl ligos apsiginti negalėjusiam žmogui. Susidaro įspūdis, jog socdemai, krikdemai, liberalai nesuvokia, kad jie kuria, galbūt, ir jiems patiems pavojingą precedentą.
R.A.Ručio sveikatai pagerėjus, prie procedūros buvo galima ramiai grįžti ir toliau aiškintis jam keliamų kaltinimų pagrįstumą. Deja, taip neįvyko. Seimas pademonstravo, kad jis pats gali nesilaikyti teisinių ir moralinių taisyklių, vadovautis politinių džiunglių, „stipriųjų žvėrių” įstatymais.
Nesu R.A.Ručio bendrapartietis. To žmogaus beveik nepažįstu. Tačiau jaučiu pilietinę pareigą ginti žmogiško elgesio taisykles.