Vidurio kelias – neįmanomas: kunigai ir vienuoliai, pripažinti kaltais dėl pedofilijos, niekada nesulauks popiežiaus Pranciškaus malonės. Kodėl? „Paprasčiausiai todėl, kad žmogus, kuris taip elgiasi, vyras ar moteris, yra ligonis. Tai liga. Šiandien jis gailisi, stengiasi taisytis, bet po poros metų atkrenta. Turim aiškiai sau pasakyti, jog tai – liga.”
„Nulinė tolerancija” lytinio piktnaudžiavimo prieš nepilnamečius nusikaltimams, kurią paskelbė Benediktas XVI ir kurią ryžtingai perėmė Bergoglio, įgyja naują pobūdį ir naujas praktines aplikacijas. Popiežius jas pristatė Popiežiškajai nepilnamečių apsaugos komisijai, kurią priėmė rugsėjo 21 d. audiencijoje Vatikane. Išvardino temas, kurioms dera skirti dėmesio per šios organizacijos plenarinę asamblėją, kuri prasidėjo vakar.
Savo trumpoje ir spontaniškoje kalboje Pranciškus paskelbė pokyčius ir naujas gaires, teigdamas, jog asmuo, kuris yra pripažįstamas kaltu „dėl lytinių nusikaltimų prieš vaikus, gali kreitpis į popiežių malonės, tačiau, – pabrėžia popiežius, – aš niekada tokio prašymo nepasirašiau ir nepasirašysiu. Tikiuosi, jog tai yra aišku.”
Popiežius Pranciškus pasirinko kietą liniją, prabėgus ne vieniems metams gana aplaidaus Bažnyčios požiūrio į kovą su pedofilijos žaizda. Bažnyčia per vėlai ėmėsi šio klausimo, teigia popiežius: per vėlai suvokė problemos sunkumą, per vėlai prisiėmė savo atsakomybę. „Tokia yra tikrovė: atėjome per vėlai. Galbūt senoji praktika perkėlinėti žmones kiek užmigdė sąžines. Kai sąžinė pavėluoja, ir priemonės problemas spręsti pavėluoja.”
Tačiau ne viskas yra prarasta: „Viešpats pažadino pranašų“, – pasakė Pranciškus, – vienas jų yra kardinolas Seanas O’Malley, komisijos prezidentas – Bostono arkivyskupas, kurio dieceziją stipriai paženklino piktnaudžiavimo žaizda, ir kuris drauge su kitais Komisijos nariais daug dirba bei eina prieš srovę, siekdamas iškelti problemą į paviršių ir pažiūrėti jai į akis.”
Tačiau šis darbas, pabrėžia popiežius, liečia ne vien komisiją, bet ir visą Šventąjį Sostą. Pradedant Tikėjimo doktrinos kongregacija, dikasterija, kurios uždavinys – reaguoti į tokius nusikaltimus. Buvusi Šventoji inkvizicija, sako Bergoglio, šiandien susiduria su naujais iššūkiais ir turi imtis naujų procedūrų šiuo momentu, kai problema yra labai sunki ir yra žmonių, kurie to dar neįsisąmonina.
Pirmasis žingnsis yra „pradėti tirti ir klasifikuoti dosjė” taip, kad būtų pagreitinamos kai kurios visiškai sustojusios bylos. „Daugybė bylų nejuda į priekį, laukia eilės… Tai tiesa, – sako popiežius Pranciškus, – todėl su naujuoju sekretoriumi, – ir ankstesnis prefektas tam pritarė, – dabar mėginama įdarbinti daugiau žmonių, kad bylos būtų klasifikuojamos.”
Antrasis žingsnis liečia Tikėjimo doktrinos kongregacijos komisiją, kuriai vadovauja Maltos arkivyskupas Charlesas Scicluna, priimantis skundus dėl nuosprendžio: „Dirba gerai, tačiau komisiją reikėtų patobulinti, įtraukiant keletą diecezinių vyskupų, kurie gerai išmanytų problemą vietoje. Ties tuo dirbama“,– priduria jis, kaip ir ties kita problema: „Dauguma komisijos narių – kanonistai. Tiria, ar visas procesas vyksta sklandžiai, ar nėra „tu – man, aš – tau…”, tačiau tokiu būdu „atsiranda advokatų pagunda sumažinti bausmę. Kita vertus, jie iš to gyvena.”
Tuomet, aiškina popiežius, „nusprendžiau šią situaciją kiek subalansuoti, tad sakau, jeigu nusikaltimas prieš nepilnamečius yra įrodytas, to užtenka, kad skundas nebebūtų priimamas. Jeigu yra įrodymai – sprendimas yra galutinis. Kodėl? Paprasčiausiai todėl, kad žmogus, kuris taip elgiasi, vyras ar moteris, yra ligonis. Tai liga. Šiandien jis gailisi, stengiasi taisytis, bet po poros metų atkrenta. Turim aiškiai sau pasakyti, jog tai liga.”
Tęsdamas kalbą, Pranciškus pasiekia trečią lygmenį: „Nuosprendį gavęs asmuo, gali kreiptis į popežių, prašydamas malonės. Aš niekada nepasirašiau tokio prašymo ir niekada nepasirašysiu. Tebūna aišku, galite visiems taip ir pasakyti.” Bergoglio prisipažįsta, kad, tiesa, vieną kartą, savo pontifikato pradžioje, vieno italo kunigo atveju pasirinko „daugiau palankumo rodantį kelią“, užuot sugrąžinęs kunigą į pasauliečių luomą. „Tačiau po poros metų jis atkrito. Aš pasimokiau iš šios patirties ir niekada daugaiu taip nebesielgiau.”
„Tai bjauri liga”, – pabrėžia popiežius. Bjauri ir sena, kaip liudija šv. Pranciškaus Ksavero laiškai, kuris budistų vienuoliams priekaištavo dėl šios „ydos” 16 amžiuje.
Reikia toliau stengtis ją išrauti su šaknimis. Taškas. Klausimas yra senas, tačiau yra naujų sprendimų. „Eikime į priekį su pasitikėjimu”, – užbaigia jis. Ir pakartotinai išreiškė savo dėkingumą Komisijos nariams, nes „be jūsų, nebūtų buvę įmanoma padaryti to, ką padarėme Kurijoje ir ką turime toliau daryti”.
Iš bernardinai.lt
