Povilas Gylys, Seimo „Drąsos kelio“ frakcijos narys 2013 m. balandžio 12 d. DELFI
Balsavimas dėl N.Venckienės neliečiamybės ryškiai pademonstravo, kaip moraliai puolusi yra mūsų politinė sistema ir kaip smarkiai pakirtęs mūsų šalį yra antipolitikos ir antivalstybiškumo virusas.
Išoriškai vertinant, galima manyti, kad buvo suduotas smūgis N.Venckienės asmeniui, „Drąsos kelio“ judėjimui. Iš tikrųjų, giliau pažvelgus, nuostoliai yra kur kas didesni. Nukentės ne tik Venckų bei Kedžių šeimos, politiškai ir teisiškai persekiojami Klonio gatvės gynėjai, bet ir visa mūsų visuomenė. Nukentės nuo mūsų šalies nuvalstybinimo, dėl jos moralinių pagrindų, vadinasi, ir teisingumo sistemos vis didesnio deformavimo, išderinimo. Jau dabar aišku, jog pedofilijos bylos „permontavimas“, ir paskutinis teismo sprendimas A.Ūso byloje tai patvirtina, turės sisteminių neigiamų pasekmių mūsų šaliai. N.Venckienės byla yra tik dalis strateginio plano ištrinti VIP-inės (VIP-very important person) pedofilijos pėdsakus Lietuvoje.
Po Seimo realios daugumos – socdemų, konservatorių ir liberalų antipolitinio, vadinasi, ir antivalstybinio sprendimo didelę dalį visuomenės apėmė dar didesnis nusivylimas vadinamosiomis politinėmis ir teisinėmis institucijomis. Sakau taip vadinamosiomis, nes iš tiesų jos pasireiškia kaip antipolitinės ir neteisingumą, neteisybę didinančios įstaigos.
Paaiškinsiu – kai kartą manęs vienas vyresnės kartos žurnalistas taikliai paklausė, ar galima politiku laikyti žmogų, kuris negina viešojo nacionalinio ar viešojo lokalaus- tarkim bendruomenės- intereso, sekė mano atsakymas: asmuo, kuris siekia naudos tik sau ar savo partijai, bet nesupranta viešojo gėrio, bendrojo gėrio esmės ir tik dangstosi tuo gėriu, nėra politikas. Jis yra antipolitikas. Tęsiant šią mintį, galima teigti, kad antipolitikas yra žmogus, prisidedantis prie bendrojo blogio kūrimo ir sklaidos. Nacionalinio lygio neteisybė yra viena iš viešojo blogio rūšių, nuo kurio individualiai apsiginti mes praktiškai negalime.
Šių metų balandžio 9 diena į Lietuvos istoriją įeis kaip diena, pažymėta gerai KOORDINUOTO, ORGANIZUOTO ir VIEŠAI CINIŠKO vaivorykštinės koalicijos politinio susidorojimo dėme. 80 Seimo narių, juos siūlau įtraukti į Juodąjį Lietuvos sąrašą, ignoruodami moralinius ir konstitucinius demokratijos principus, nekreipdami dėmesio į akivaizdžius faktus, remdamiesi išgalvotais, taip pat ir pseudoteisiniais, nes neteisingais, argumentais į mūsų akivaizdžiai angažuotos teisėsaugos rankas atidavė buvusią teisėją ir dabartinę politikę.
Nors politinio susidorojimo faktą bando pridengti dalis šališkai veikiančios žiniasklaidos, daug žmonių MATO tą susidorojimą, teisėsaugos naudojimą politiniams tikslams, valdančios nomenklatūros tikslams. Nemaža dalis matančių dar labiau „nusipilietina“ – praranda viltį, kad mūsų valstybė gali atsigauti. Kita dalis, manau, vis labiau suvokia, kad šią valstybę būtina gelbėti ir kad tai galime padaryti tik bendromis pastangomis, solidariai. Tikiuosi, kad vaivorykštinės partinės koalicijos ir teisėsaugos nomenklatūros siautėjimas, priešingai valdančiųjų lūkesčiams, stiprins šias nuostatas, vadinasi, stiprins pilietiškumą, t.y., norą tarnauti valstybės išlikimo ir stiprinimo idealams.
P.S. Po to, kai 80 Seimo narių balsavo prieš teisingumą, aš sau paskelbiau karantiną – neduoti rankos Juodojo Lietuvos sąrašo žmonėmis. Nenoriu užsikrėsti antivalstybiškumo virusu. Tai aukščiausia bausmė, kokią gali skirti atskiras asmuo- inteligentas. Bausmė, kai kas sakys, yra drastiška, bet ir prasižengimas yra rimtas. Tie žmonės, palaikydami neteisybę, prisideda prie viešojo blogio, griauna nematomą, bet tikrai realų, valstybės pastatą.
