Kodėl negalima vaikų „grąžinti“ į aplinką, kurioje jie yra patyrę seksualinį išnaudojimą? Nes agresoriai pradeda psichologiškai prievartauti auką ir verčia išsižadėti savo liudijimų bei parodymų, rašoma pranešime spaudai. Žurnalistės Astos Kuznecovaitės „straipsnis“ apie neva „tiesą“ liudijančią mažąją Garliavos mergaitę, kurios liudijimų apie galbūt buvusį seksualinį išnaudojimą tikrumą patvirtino ne vienas ekspertas, verčia nerimauti, kad mergaitės atžvilgiu naudojamas psichologinis, o gal net fizinis smurtas. Kad mergaitė negalėtų matyti ją labiausiai pasaulyje mylinčių žmonių – senelių, kuriems pagal įstatymus priklauso prigimtinė teisė matyti savo užaugintą anūkėlę, mergaitė verčiama meluoti, jog ją mušė senelis. Iš Kuznecovaitės „informacijos“ sužinome, jog ne bet kur, o per galvą. Tokias fantazijas gali sugalvoti tik agresoriai, sukišę galvas su teisininkų komanda – ką tokio paliudyti, kad mergaitės niekas nebegalėtų matyti? Kas yra daroma mergaitei, kuri, pasak pernai plyšavusios Editos Žiobienės, augo „egocentriška ir išlepinta“ (dabar jau po metų atgaline tvarka tapo senelių namuose kankinta, o ne egocentriškai išlepusi), kad ji „liudija“ tokius siaubus apie žmones, kurie vieninteliai šiuo metu šiame pasaulyje yra netoliese ir gali suteikti meilę? Kokios mestos teisininkų, psichiatrų pajėgos, kad mažoji pedofilijos auka būtų užčiaupta? Iš kur tos nesibaigiančios pasakos apie primokymus, jeigu ikiteisminio tyrimo medžiaga liudijo ką kita?
Kodėl mergaitė nerodoma visuomenei jau vieneri metai? Kodėl iš aktyvaus ir bendraujančio vaiko dabar ji virto įbauginta ir apkalbančia mylimiausius žmones? Kokią reikia naudoti psichologinę prievartą, kuo gąsdinti, kad mergaitė šitaip kalbėtų? Kur Žiobienė, kuri geriausiai Lietuvoje susigaudo apie vaikų teises? Kur krūvos psichologų? Mergaitei skauda ne tik pilvą, galvą (anksčiau ji buvo sveikut sveikutėlė, kai buvo globojama senelių ir globėjos) – jai skauda ir mažą širdelę. Ji yra gąsdinama. Turbūt vaikų namais, užsieniu, svetimais dėdėmis, psichiatrijos ligonine – bet kuo, kad tik pasakotų nebūtų dalykus. Tai yra vaiko traumavimas. Niekas tos mergaitės nekankino ir šitaip, kaip rašo Asta Kuznecovaitė, nesielgė. Kadangi A. Kuznecovaitės dėl tam tikrų priežasčių niekas į tuos namus nebeįsileido, ji gali nebent kupina pykčio rašyti tai, ką jai liepia teisėsauga. „Lietuvos ryto“ žurnalistai ne pirmą kartą transliuoja teisėsaugos fantazijas ir versijas. Jie gali liudyti ir prieš kolegas, padėti kurpti baudžiamąsias bylas – ir jiems nieko. Visi, kas nors kiek suvokia vaikų psichologiją, supranta, jog mergaitė yra mirtinai išgąsdinta, jeigu tai yra tiesa, jog ji šneka nebūtus dalykus apie savo šeimą. O kaip kitaip turėjo būti, jau metus gyvenant aplinkoje, kurioje, pasak niekada nepanaikinto Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro R.Šileikos kaltinamojo akto, ji patyrė seksualinį išnaudojimą? Ir ar galimi agresoriai gali išleisti ją atgal į aplinką, kurioje ji pagijo? Ne. Ją toliau galbūt tampo po psichologines klinikas, kur „plauna“ smegenis ir nuteikia prieš artimuosius giminaičius.
