_
Simboliška, kad gruzinų tautos ir valstybės pranokėją vadino Dovydu. Karalius Dovydas (Car David) – tai tarsi lietuvių karalius Mindaugas. Nuo jo prasideda tautos augà, gausà ir galia. Tačiau tai, kas dabar vyksta senajame Kavkasioni, yra atkartojimas anos mitinės kovos tarp Dovydo ir Galijoto; mažo ir milžino; silpno, bet subtilaus – ir stipraus, bet šiurkštaus; pagaliau teisaus ir neteisaus. Mūsų akyse kartojasi šis apokaliptinis mūšis, kurio šešėlis grėsmingai krenta ir ant Lietuvos ateities…
*
Konstantinas Gamsachurdija (žuvusio Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos tėvas), gruzinų literatūros klasikas, apysakoje Hogais MINDIJA aprašo lemtingą Kaukazo tautų nelaimę, jų likiminį prakeiksmą – tarpusavio vaidus. Tai dėl to Kaukazas pakliuvo į nagus dvigalviui ereliui, Eurazijos mutantui – juk dvi galvos yra apsigimimo ženklas.
„…virš ledyno kabojo mėnulis. Tyloje stūksojo Archato tvirtovės bokštas, lyg paniręs į senovės apmąstymus. Raudantis vėjas ginė debesis į ledines viršūnes… Gūdžiai garmėjo kalnų upeliai. Ant aštriabriaunės keteros niūksojo vilkė, pratisai kaukdama. Krauju almėjo kalnų šermukšnis – brolžudiškų vaidų pranašas…
Hogais Mindija, chevsurų (gruzinų gentis) karžygys, patyrė regėjimą, kurio poveikyje suvokė pražūtingas vaidų pasekmes. Tačiau jo, tapusio išminčiumi, gentainiai neklausė.
„…aplink avilius kilo sumaištis. Nauja bičių vada užpuolė namelius. Pakilę į orą besiginančių ir bepuolančių spiečiai užstojo saulę. Užvirė įniršingas mūšis. Tarsi sniego dribsniai ant žemės krito bitės, persmeigtos mirtį nešančio geluonies…“
Rodydami į šį vaizdą, gentainiai puolė Mindiją: „…gyvūnai, vabzdžiai, ropliai ir žmonės – visi kovoja už gyvybę, o tu ką čia paistai?“
Mindija kviečia taikai: „…tai kas, kad bitės žudo viena kitą. Argi jos turi proto dovaną? Žmonės turi suvokti, kas yra gėris ir blogis…“ Tačiau šis kvietimas nebuvo išgirstas, Kaino instinktas buvo stipresnis – Mindija, įtrauktas per prievartą į kovos sūkurį, apsuptas priešų, randa tik vieną išeitį:
„… atsisukęs į kautynių vietą, Mindija žvilgsniu sugavo savo šešėlį, išsitraukė kinžalą ir suvarė jį iki rankenos į savo krūtinę, dešiniau…
Ir dabar, praėjus jau daugiau kaip šimtui metų, chevsurai garbina giesmėmis Hogaisą Mindiją, nešiojusį savo širdyje svajonę apie brolybę. Ir prasideda ši giesmė taip, kaip baigiasi pasakojimas
kraujavo saulė, rūstavo
Mindijai kariui mirštant
žvaigždėms į žemę krintant
blyškiajam mėnui tekant…
*
Karo išvakarės. Biblinis senas sodas kalno atšlaitėje, ištirpęs vidurdienio saulėkaitos ramybėje. Šimtametės obelys, persikai, čirpia žiogai. Bet kas tai – aukštoje žolėje kas keli žingsniai keistos duobutės. Pakrapščius ant piršto išrasoja kraujo lašas – ten skeveldros, aštrus metalas. Jomis nusėtas visas sodas. Šaudyta iš ten, anapus, iš šiaurinių aukštumų. Šaudyta akipločiu, į nieką netaikant, šiaip sau – kad neliktų niekur žemėje ramybės, netgi čia, iberiškame Alyvų sode, kur, atrodo, aukštoje žolėje dar šlama Viešpaties žingsniai. Kad nebūtų atvangos sielai ir protui, nebesuvokiančiam, kas čia su mumis vyksta…
*
Cchinvali – dabar tai skamba kaip pro šalį prašvilpusios skeveldros, atsimušusios į akmenį, žvangtelėjimas. Prieš mane balto popieriaus lapas. Ant jo – geležinės skeveldros, surinktos gruzinų kaime, greta kambario, kuriame nakvota (miegama prie aklinos, belangės šiaurinės sienos – tos, kuri atsukta į Osetiją). Tai – RPG-9 („reaktyvnaja protivotankovaja granata“, beje, draudžiama naudoti etninių konfliktų zonose). Savotiškai tobulas žmogaus proto ir rankų kūrinys – dailūs sparneliai, kiekvienas kruopščiai pritvirtintas varžteliu, kiekvienas varžtelis būtinai užkniedytas, kad neatsisuktų (to nepamatysi buitiniuose prietaisuose). Ir visa tai skirta sprogti į smulkius gabalus, žaloti žmogaus kūną, žeisti visa, kas gyva. Iš esmės – tai ta pati akmens amžiaus Kaino kuoka, kuria jis užmušė Abelį. Tik lekianti toliau ir labiau žalojanti…
*
Senutė, sėdinti palei sieną, šešėlyje. Raukšlėtos įdegusios rankos mikliai dirba įprastą darbą, kažką lukštena. O veide užguito žvėrelio žvilgsnis – jūs, ponai, atvažiavote ir išvažiuosite, o tada ateis naktis – kaip nesibaigiantis košmaras … virpantis mažiausios anūkės kūnelis, besiglaudžiantis…
Kur jūs, Ergneti, Nikozi, Nuli, Avnevi kaimų žmonės? Ar liko kas gyvas? Ar išvis nebėra nei jūsų, nei jūsų kaimelių, jūsų tūkstantmečius skaičiavusių būtovių? Tas viskas taip tikra, gyva, praėjo tik savaitė, ir viso to – nebėra?
*
Du panoraminiai vaizdai. Pirmasis – senovinė graviūra iš praeities, iš XIX amžiaus Kaukazo karų. Tarpeklio serpentinu šliaužia, vingiuoja rusų kariuomenės voros, blizga pėstininkų durtuvai, žirgai, barzdoti kazokai kailinėm kepurėm, gurguolės – netvarkinga, marga, įžūli kavalkada šliaužia, vingiuoja kalnų keliais, iš anapus kalnagūbrio, iš Šiaurės, lyg grėsminga apokaliptinė gyvatė… Ir šiuolaikinė fotonuotrauka – tais pačiais tarpekliais, kalnų serpentinais šiuolaikinė gurguolė – kariniai sunkvežimiai, BMP (bojevaja mašina pechoty), GRAD (Kruša), ta pati netvarkinga, įžūli, razviaznaja eisena, tais pačiais keliais, po ta pačia saule, ta pačia kryptimi, nenumaldomai…
*
Šalia eurazijinio choro (da, skify my / s raskosymi i žadnymi glazami – „taip, skitai mes / įkypai rėžtomis, godžiomis akimis“ – Aleksandras Blokas). Jau pasigirsta ir pamirštas Moskva – eto tretii Rim… Paskubomis ištarus, kad karas – tai blogis, pradedamos išsamios reliacijos „pravoslavų oikumenos“ tema, kur Maskvai skirtas pagrindinis (steržnevoi) vaidmuo – tapti bizantiškojo pasaulio jungimosi centru. Įtartinai supanašėjusi yra Generalinio štabo strategų ir Maskvos patriarchato teologų leksika. Maskva – tai „Trečiosios Romos“ katechon‘as, ramstis, turintis priedermę varžyti antikristinių Vakarų plėtrą. Garsiai neištariama, bet pasąmonėje glūdinti išvada – kad vienas šio tikslo įgyvendinimo būdas gali būti karas.
… ir tarp maskviškės liberaliosios inteligentijos jau girdėti balsų, kad „pirmą kartą, po Vengrijos, Čekoslovakijos, Afganistano, Čečėnijos – man negėda dėl to, ką mūsų kariuomenė padarė Gruzijoje…“
Kaip čia neprisiminti jauno poeto ir demokrato Lermontovo, poručiko puošniais ūseliais, dejavusio – ką aš darysiu su šita skarmaluota gauja… (jaunajam karininkui teko vadovauti 200 „karių“ būriui Kaukazo kare). Tas nesutrukdė rusiškosios demokratijos žvaigždei pasmerkti 1831 m. sukilimą Lenkijoj ir Lietuvoj (opiatj, narodnyje vitiji / za delo padšee Litvy / na slavu gorduju rossiji opiatj šumia vosstali vy… ir t.t.).
Dėl Rusijos mes kaltiname Rusijos valdžią. Gal reikėtų peržiūrėti šią nuostatą apie geraširdę tautą ir blogą jos valdžią? Jei yra blogų žmonių, ar negali būti tautų, nešiojančių giliai savyje ontologinį auglį, kurio metastazės kartkartėmiso žudo ne tik ją, bet ir aplinkinius. Nešioja, negydo, nes nedrįsta patys sau šito prisipažinti. Patys sau. Visų pirma.
*
Iberijos senovinės bažnyčios. Žili akmenys, paprastos iki tobulumo proporcijos, Bizantijos perlai. Viduje – tamsa, seno aukso švytėjimas. Tačiau tai ne ispaniškasis auksas, patamsėjęs nuo indėnų kraujo. Ši tamsa minkšta, lyg katakombose, netgi jauki. Saugós jausmas – nuo pasaulio negandų, žmogiškų aistrų ir audrų, tarsi Dievo Tėvo saujoje. Palyginti su katalikų šventovėmis, jose daugiau rūsio (priešprieša rūsys – varpinė). Šią rūsio ertmę praskaidrina senovinių iberų religinių giesmių tauriai rūstus melosas.
*
Tbilisio šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katalikų bažnyčia (jų dvi – kita šv. Petro ir Povilo, kur Mišios laikomos rusų ir anglų kalbomis. Beje, apaštališkosios nunciatūros Gruzijoje sekretoriumi dirba lietuvis kunigas dr. Rolandas Makrickas, kuris ir aukoja Mišias anglų kalba – turbūt diplomatiniam korpusui). Čia gi Mišios gruziniškai. Keistas jausmas – nesupranti nei žodžio, išskyrus „Jėzus“ ir „Marija“, tačiau jautiesi kaip namuose, savas, nes Mišių eiga – įprasta nuo vaikystės, amžina ir nesikeičianti. Kaip vis dėlto gera būti kataliku, vienu iš beveik dviejų milijardų; kad ir kur būtum – Kuboj ar Filipinuose, Patagonijoj ar Kanadoj, ar čia, Tbilisyje, jautiesi tarp savų, savas…
*
Savas. Kas ta paslaptinga jungtis, jungianti tautas apskritai? Jungianti, pavyzdžiui, baltus su iberais? Ar vien likimas, istorinės nuoskaudos? Bendras priešas?
Senos, reliktinės tautos turi slaptus, pasąmoninius, giluminius ar požeminius ryšius per šaknis, šaknis iš Rojaus laikų. Kas gali būti priešingiau nei kalnai ir lygumų girios, sengirės? Nebent tai, kad abi oikumenos – pirmapradės, rojinės. Rojus kaip sodas, Dievo giria. Kartu Rojus yra aukštai pas Dievą, tarsi kalne. Gal šitai?
Vienaip ar kitaip, padavę vieni kitiems ranką, esame dabar kartu ir todėl stipresni.
Ačiū karui už tai?
