Laimutė Kedienė buvo kaltinama padariusi kelias nusikalstamas veikas. Visų pirma tuo, kad prie Kauno apygardos prokuratūros pastato mitingo metu, pasitelkdama mažamečius asmenis, sugiedojo iškraipytą Lietuvos himną (BK 127 straipsnis). Taip pat L. Kedienė, žinodama savo sūnaus Drąsiaus Kedžio mirties priežastį (uždusimas), melagingai įskundė nekaltą asmenį – prokurorą Kęstutį Betingį, kad neva šis galimai prisidėjo prie jos sūnaus D. Kedžio nužudymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismų nustatyti duomenys patvirtino, jog pati L. Kedienė mitinge nedalyvavo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad galimai mažamečių asmenų veiksmus mitinge koordinavo nenustatyti asmenys, o duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog tokie asmenys veikė L. Kedienės nurodymu, byloje nėra. Kasacinis teismas išaiškino, kad teismai neteisingai nustatė išteisinimo pagal BK 127 straipsnį pagrindą. „Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų aktų turinio matyti, kad L. Kedienė išteisinama neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tai atitiktų BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir apeliacinės instancijos teismo išvadoje nurodyta, jog pagal BK 127 straipsnį L. Kedienė išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai laikytina baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaida, kadangi skirtingi išteisinimo pagrindai sukuria ir skirtingus teisinius padarinius, todėl šios nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys keistinos, nustatant, jog L. Kedienė išteisinama neįrodžius jos dalyvavimo padarant BK 127 straipsnyje nustatytą veiką”, – konstatavo LAT teisėjų kolegija.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kito L. Kedienės kaltinimo, nurodė, kad nors objektyviais duomenimis buvo žinoma, jog D. Kedys nebuvo nužudytas, teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tuo metu susiklosčiusią situaciją – L. Kedienės ir jos aplinkos asmenų nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, visuomenės informavimo priemonėse keliamas abejones ir versijas dėl D. Kedžio mirties. Visa tai turėjo įtakos jos turimos informacijos subjektyviam suvokimui bei vertinimui. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad L. Kedienė yra D. Kedžio motina, todėl kaip artimasis giminaitis buvo psichologiškai traumuota šio įvykio, negalėjo patikėti, kad D. Kedys mirė nesmurtine mirtimi, todėl savo iniciatyva aiškinosi mirties aplinkybes, kartu keldama neadekvačias bei konkrečiais duomenimis nepagrįstas versijas dėl jo nužudymo.
Teisėjų kolegija pritarė žemesnių instancijų teismų išvadoms, kuriomis L. Kedienės subjektyvų manymą, jog jos sūnus galėjo būti nužudytas, galėjo skatinti ir visuomenės informavimo priemonėse paskleista informacija apie K. Betingio pareiškimą spaudos konferencijoje. Jos metu jis atskleidė tam tikrą informaciją, tačiau nenurodė, kuo remdamasis padarė tokias išvadas, tų duomenų šaltinio, gavimo būdo, nepaaiškino priežasčių, dėl kurių jis neatskleidė daugiau informacijos. Atsižvelgdama į šio pasisakymo pobūdį, kuris buvo aprašytas visuomenės informavimo priemonėse, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad L. Kedienė galėjo kelti nors ir nepagrįstą, tačiau savo klaidingai įsivaizduojamą hipotetinę versiją, kad su jos sūnaus mirtimi kažkaip gali būti susijęs konkretų teiginį išsakęs asmuo.
Kasacinis teismas pažymėjo, jog, nustačius asmens sąžiningą elgesį, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, kai jis siekė melagingai įskųsti ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą, ar pripažinti apšmeižus asmenį dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas. Todėl kaltinamasis ir nukentėjusysis gali vertinti tas pačias aplinkybes skirtingai.
„Tokių asmenų elgesys neretai yra paveiktas stresinės būsenos ar jų gyvenimo aplinkos žmonių, neretai antivisuomeniško elgesio stereotipų. Teisėsaugos pareigūnų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti bręstančias konfliktines situacijas ir netapti konflikto šalimi, todėl atsiradusios įtampos ar kilusio mikrokonflikto metu apie juos pasakyti žodžiai ar institucijai pateiktuose pareiškimuose, prašymuose išdėstyta asmeninė nekorektiška, įžeidžianti proceso dalyvio pozicija turi būti toleruojama daug labiau nei asmenų, kurie nevykdo profesinių funkcijų”, – konstatavo LAT.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
Iš ekspertai.eu
