Gabrielius Landsbergis bando eiti į didžiąją politiką. Girdėjau kalbant, kad tai dar vienas genialus senjoro Vytauto Landsbergio ėjimas. Dar vienas puikus jo politinis projektas. Mano manymu, tai nėra genialus veiksmas. Greičiau tai yra primityvus politinio egoizmo aktas, kai akiplėšiškai mūsų visuomenei siekiama primesti dinastinį valdymą. Tai galima pavadinti ir kitaip – įžūlus nepotizmas. O nepotizmas – tai viena iš korupcijos formų. Greta tokių, kaip viešųjų išteklių naudojimas siekiant privačios naudos, prekyba įtaka, turto prievartavimas, kyšio reikalavimas, kyšio davimas, favoritizmas ir t.t.
Korupcija kaip vėžys griauna politinę, teisinę, administracinę sistemas, nes, tarkim, korumpuoti politikai, teisėsaugos atstovai ir biurokratai vietoj to, kad atstovautų bendrąjį gėrį, pastarąjį paverčia priedanga privatiems, klaniniams ar šeimyniniams interesams įgyvendinti. Tai demoralizuoja visuomenę, menkina jos pasitikėjimą politinės, teisinės ir kitos valdžios institucijomis. O ta demoralizacija įneša chaosą į šalies gyvenimą, jį dezorganizuoja, nes bent jau tam tikru mastu nustoja veikti morale ir teise grįstos viešojo gyvenimo taisyklės.
G. Landsbergio istorijoje yra bent keletas faktų, liudijančių, kad jo šeima, pirmiausia – senelis Vytautas, nesilaiko per žmonijos istoriją susiklosčiusių taisyklių ir principų. Pavyzdžiui, kuo galima būtų paaiškinti tai, kad dvidešimtmetis jaunuolis, turėdamas tik vidurinio mokslo atestatą, 2002 metais priimamas į Užsienio reikalų ministeriją (URM). Istorijos bakalauro diplomą jis gauna tik 2003 metais.
Tuo metu, manau, patekti į URM‘ą siekė dešimtys gabių Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir kitų aukštųjų mokyklų magistro diplomą turinčių merginų ir jaunuolių. Tačiau bent vieno iš jų vietą užėmė jaunasis Landsbergis.
Spėkite, kodėl į URM‘ą buvo priimtas studijuojantis istoriją Gabrielius, bet ne kuris nors tarptautinių santykių magistras iš VU? Ką tuo klausimu galėtų pasakyti tuometinis ministras Antanas Valionis? Beje, žmogus pažeidžiamas dėl savo biografijos. Eksministras tikriausiai dabar neigs, kad jis supratingai reagavo į senelio Landsbergio norą padėti anūkui. Bet kuriuo atveju, sąžiningo pasaulio atrankos principas, manau, buvo pažeistas.
Kaip žinia, karjeroje labai svarbus pirmasis žingsnis. Drįstu manyti, kad ir toliau anūko karjeros katalizatoriaus funkciją atliko senelio rūpinimasis jo kilimu diplomatinės tarnybos laiptais. Dėl vietos stokos, jos plačiau nenagrinėsime. Apsiribosime pora pastebėjimų dėl korupcinio jaunojo Landsbergio politinės karjeros, pabrėžiu – politinės, šuolio.
Nieko blogo nematyčiau, jei jaunas žmogus iš politiko šeimos nuspręstų eiti į politiką. Tai jo teisė. Tačiau jo politinė karjera turi būti grįsta realia politine veikla ir realiais pasiekimais dalyvaujant partijos gyvenime. Tačiau tai negalioja Landsbergių šeimos atžalai. Gabrielius Landsbergis, akivaizdu, senelio paskatintas ar pastumtas, per keturis mėnesius nuo įstojimo į TS-LKD partiją, tampa Europos parlamento nariu. Nustumdamas į šalį visą eilę žinomų, patyrusių partijos kareivių. Ar tai krikščioniškai teisinga? Ar tai protinga? Kita vertus – kam mokytis, kam dirbti partijoje, jeigu turi tokį senelį?
Toliau dar gražiau. Vos metus pabuvęs partijoje, jis drąsiai, o tiksliau sakant – akiplėšiškai veržiasi prie partijos pirmininko vairo. Neturėdamas nei politinės patirties, nei asmeninio politinio autoriteto. Tiesa, turėdamas senelio pavardę. Tai galima buvo suprasti valstybės atkūrimo pradžioje – profesionalių politikų neturėjome. Bet per ketvirtį amžiaus užaugo nauja karta. Joje yra pakankamai gabių bei išsimokslinusių žmonių. Tačiau jų rimta atranka sisteminės partijos neužsiima.
Visą tą korupcinę karuselę mato Lietuvos žmonės. Ir dauguma jų, manau, ypač jaunimas, tuo piktinasi. O nei korupcinis nepotizmas, nei pasipiktinimas juo valstybės, švelniai sakant, nestiprina.
Gaila savos šalies. Gaila ir Landsbergių šeimos. Pastarasis veiksmas – anūko stūmimas į aukščiausius politinius postus – dar labiau sumenkins šios šeimos autoritetą. Ji rizikuoja tapti viena nemylimiausių Lietuvos istorijoje.
Pabaigai taip vadinamiems krikščionims primenu: Dievas yra ir jis VISKĄ mato.
