_
Šiandien net tarp buvusių bendražygių gali surasti žmonių, kurie linkę abejoti Seimo narės Neringos Venckienės pasitraukimo iš Lietuvos pagrįstumu. Teko girdėti juos sakant: kam reikėjo išvykti iš Lietuvos, kai kaltinimai jai tokie menki ir blogiausiu atveju jai gresia kelių tūkstančių litų bauda.
Juos, kaip ir daugelį kitų, toliau nuo tos istorijos esančių, mažiau įsigilinusių žmonių, veikia galinga propagandos mašina, kurios paskirtis – paleisti miglas, manipuliuoti viešąja nuomone bandant žmonėms įteigti du priešingus dalykus. Pirma, jie yra silpni ir bailūs, nes bėga pajutę visai menkutį – pamanyk, bauda – pavojų. Antra – N.Venckienė ir jos aplinka yra pridarę daug juodų darbų, už kuriuos jie turi atsakyti visu įstatymo griežtumu.
Viena vertus, garliaviniai – tai cinikai, aršūs, gudrūs, negailestingi, kieti nusikaltėliai, kita vertus – jie dėl menkiausio teisėsaugos krustelėjimo į šalis išsibėgiojantys bailiai. Turiu užtikrinti – nei viena, nei kita. Tai normalių žmonių grupė, kuri normaliai, sangviniškai reaguoja į susidariusią situaciją.
O ji yra rimta. Rimta ne tik Kedžių ar Venckų šeimų, Klonio gatvės gynėjų, bet ir visos visuomenės požiūriu. Deja, nomenklatūra to suvokti nenori. Padėties rimtumą rodo ir naujas posūkis sudėtingame Garliavos istorijos labirinte. Turiu galvoje naują puolimo prieš Venckus ir Kedžius frontą – dar vieno vaiko įtraukimą į pedofilijos istoriją.
Jau senokai galima buvo matyti, koks kompleksinis ir koordinuotas yra puolimas prieš Klonio gatvės gynėjus. Puolami praktiškai vos ne visi Garliavos įvykių dalyviai. Tai vyksta nuolat, pasyviai tą puolimą stebint didžiajai daliai mūsų nomenklatūros. Tiesa, dalis nomenklatūros norom nenorom tapo ir aktyviais to puolimo dalyviais. Turiu galvoje pirmiausia dalį teisėsaugos ir 80 Seimo narių, kurie įrašė save į Juodąjį Lietuvos sąrašą, leisdami pasitikėjimo nekeliantiems prokurorams SUIMTI Neringą Venckienę.
Jie priėmė Lietuvą valdančio anoniminio klano taisykles, viena vertus, sakydami, kad suėmimas yra adekvati keltiems kaltinimams kardymo priemonė, ir čia pat stebėdamiesi, kodėl N.Venckienė pasitraukė iš Lietuvos. Fiziškai ji pasitraukė, politiškai ji buvo išvaryta, nes jai kilusios susidorojimo grėsmės buvo realios. Priklausau prie tų, kurie neatmeta galimybės, jog kai kurie iš užkulisių veikiantys įtakingi žmonės nuolat galvojo, kaip ją fiziškai pašalinti iš viešosios erdvės arba toje erdvėje ją nuolat žeminti, niekinti – pavyzdžiui, viešai uždedant antrankius, uždarant į areštinę ir t.t.
Kad tai ne tušti pramanai, rodo periodiškai publikuojami manipuliaciniai, šališki straipsniai viename įtakingiausių laikraščių „Lietuvos rytas“. Paskutinė A.Kuznecovaitės publikacija, manau, peržengia visas moralės ribas bei parodo, jog mūsų visuomenei pasyviai stebint, mūsų šalis ritasi į autoritarinio tyčiojimosi iš teisingumo žemumas. Toje publikacijoje gilinama ir plėtojama mintis, kad Kedžiai ir Venckai yra reto blogumo, žiaurumo, nepadorumo žmonės.
Tai daroma pateikiant dabar jau visai kitokius nei plačiai visuomenei buvo žinomi Garliavos mergaitės parodymus. Tuose, diametraliai priešinguose anksčiau žinomiems mergaitės parodymuose, jos gyvenimas pas senelius ir tetą piešiamas kaip pragaras. Pagal žurnalistės atpasakotus mergaitės parodymus, prieš ją buvo nuolat naudojamas psichologinis ir net fizinis smurtas, ir kad tame dalyvavo ne tik „iš pažiūros ramus“ senelis V.Kedys, bet ir jos mažametis pusbrolis – N.Venckienės sūnus. Taigi ne tik teta ir seneliai, bet ir mažametis pusbrolis pagal šiuos parodymus tampa nusikaltėliais…
Nesiimsim atpasakoti visos „Lietuvos ryto“ žurnalistės publikacijos. Kas turi noro, gali su ja susipažinti internete ar bibliotekoje.
Šioje trumpoje publikacijoje tenoriu atkreipti dėmesį į keletą svarbių aplinkybių:
pirma, koncentruota ir koordinuota ataka prieš normalią Klonio gatvės šeimą tęsiama, siekiant ją totaliai diskredituoti, pavaizduoti kaip blogio irštvą;
antra, nauja toje strategijoje yra tai, kad atakos objektu tampa mažametis berniukas. Žmones norima įtikinti, jog visa giminė yra nusikaltėliai ir vaikas yra „velnio išpera“;
trečia, publikacijos autorė kažkaip gavo ikiteisminio tyrimo medžiagą ir ją viešai skelbia, pažeisdama Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 177 straipsnį. Tą patį, kuriuo buvo prisidengiama Seimui neleidžiant susipažinti su 2012 m. gegužės 17 d. įvykių Klonio gatvėje vaizdo medžiaga. Tame BPK straipsnyje sakoma, kad draudžiama viešinti medžiagą apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusius. Seimas, įsipareigodamas laikytis konfidencialumo, su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti teisės neturi, tačiau žurnalistė gali nekliudomai viešinti tokią medžiagą.
80 Seimo narių, balsavusių už N.Venckienės suėmimą, galėtų, kad ir pavėluotai, ir bent iš dalies išpirkti savo kaltę – pareikalauti atsakomybės už tai, kad Garliavos mergaitės psichika galimai per metus po Klonio gatvės šturmo buvo apdorota. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti visiškai kitokius – jei jie neišgalvoti- mergaitės parodymus.
Brandi demokratinė visuomenė turėtų užduoti klausimą: kas atsitiko, kad nelinkusi išsigalvoti ir fantazuoti mergaitė po metų izoliacijos nuo artimų jai žmonių kalba visiškai kitaip. Ta visuomenė surastų priemonių patikrinti, kokios yra totalaus nuomonės pasikeitimo priežastys. Tokioje šalyje būtų nubausti ir tie, kurie pažeisdami garsųjį BPK 177 straipsnį, perdavė žiniasklaidai su vaikais susijusius ikiteisminio tyrimo duomenis, o taip pat tie, kurie tuos duomenis viešai paskleidė.
P.S.1. Esu buvęs Klonio gatvėje ir turiu savo nuomonę dėl aplinkos, kurioje gyveno Garliavos mergaitė. Ji, manau, buvo gera. Tačiau nemanau, kad mano liudijimas būtų solidžiausias. Kur kas daugiau apie tą aplinką gali pasakyti tie, kurie dienų dienas ten budėjo. Vienas iš jų- Algirdas Patackas- disidentas, Nepriklausomybės akto signataras, žmogus, kurio liudijimu, manau, patikės daugelis Lietuvos žmonių.
Jis du mėnesius iki mergaitės grobimo kartu su Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungos (LKKSS) nariais ištisomis paromis budėjo Klonio gatvėje ir sužinojęs, kad rašau straipsnelį šia tema, taip laiškeliu reaguoja į „Lietuvos ryto“ publikaciją: „Mūsų, savanorių, vagonėlis stovėjo tarp senelių namo, kur gyveno mergaitė, ir Venckų namo, kur gyveno mažasis Karolis, Neringos Venckienės sūnus. Iki senelių namo langų buvo tik keletas metrų, tad galėjome matyti ir tai, kas vyko viduje, ir ne tik dieną, bet ir naktį, ištisą parą. Galiu paliudyti, ką jau ne kartą esu liudijęs – mergaitė pas senelius jautėsi saugi ir laiminga, santykiai su Karoliu buvo tokie, kokie ir turi būti tarp artimų giminaičių, ir išvis atmosfera toje ypatingoje erdvėje buvo tokia, kokia, duok Dieve, turėtų ir galėtų būti visoje Lietuvoje, jei nepasiduotume nelabojo klastoms. O rašinys – būtent nelabojo padiktuotas…“
P.S.2. Skaitytojams primename, kad birželio 1-oji buvo Tarptautinė vaikų gynimo diena.
