_
Mes, drąsiečiai, esame opozicijoje. Mūsų frakcija nepriklauso valdančiajai koalicijai, mūsų žmonių nėra Vyriausybėje.
Taigi mūsų darbas yra prižiūrėti valdančiųjų veiklą, kritikuoti, kai jie daro klaidas. Tačiau mes tam tikrais atvejais tampame ir opozicija opozicijai, t.y. toms jėgoms, kurios taip pat nėra valdžioje.
Tai atsitinka tais atvejais, kai didesnės opozicinės partijos – konservatoriai ir liberalai – užsiima ne dalykiška kritika, o destrukcija, ieško priekabių, peikia vos ne viską, ką tik valdžia daro. Mums tokia politinė elgsena nepriimtina, nes ji didina politinę sujauktį, bent iš dalies paralyžiuoja valstybinių institucijų darbą.
Išlikdami konstruktyvūs, mes neskubėjome su neigiamomis išvadomis, davėme laiko valdančiajai daugumai su premjeru A.Butkevičiumi priešakyje “apšilti“, „susirikiuoti“, suderinti valdančių partijų politinius instrumentus, strateginius ir taktinius žingsnius.
Tačiau tai, ką britai vadina grace period, pasibaigė. Atėjo laikas vertinti valdančiųjų darbus. Deja, rezultatai nėra įtikinantys. Jų beveik nėra. Pripažįstame – gerai, kad naujoji koalicija konservatorių ir jų palydovų pavyzdžiu nepuolė daryti beatodairiškų naktinių permainų mokesčių ir kitose srityse.
Tačiau bėgant mėnesiams tapo vis akivaizdžiau, jog, nors dar būdamos opozicijoje jos buvo sudariusios sąjungą, naujosios koalicijos partijos neatsinešė naujo požiūrio, kuris nors kiek esmingiau skirtųsi nuo A.Kubiliaus vyriausybės požiūrio. Nors A.Butkevičiaus ir A.Kubiliaus blokai kartais pasibaksnoja, tačiau tas pasibadymas pirštais bei apsižodžiavimas vyksta tos pačios ekonominės pasaulėžiūros rėmuose. Turiu galvoje pirmiausia ekonominės tikrovės suvokimą. Jis yra neoliberalus.
Ir A.Kubilius, ir A.Butkevičius nesuvokia visuminės paklausos reikšmės verslo ir apskritai ekonomikos atsigavimui. Ir vienas, ir kitas yra pasiūlos ekonomikos doktrinos šalininkai. Ši pora pakenčiamai orientuojasi mikroekonominiame lygmenyje, bet turi didelių sunkumų, kai kalba apie makroekonomines problemas.
Abu jie geriau supranta „vargšų“ turtingųjų godas nei tikrų varguolių negandas. Abu jie nesuvokia ar ignoruoja neteisingą turto paskirstymą tarp turtingų ir vargšų, tarp privataus ir viešojo sektoriaus.
Neatrodo, kad A.Butkevičius, jo finansų ministras turi realų planą kaip pristabdyti periferijos – miestelių ir kaimo nykimą. Neturėjo jo ir A.Kubilius. Vienodai prastas yra jų abiejų emigracijos priežasčių suvokimas. Praktiškai vienodai paviršutiniškai jie supranta euro įvedimo Lietuvoje problemą. Apskritai užsienio politikoje, atėjus į valdžią naujai koalicijai, naujų proveržių ar „perkrovimų“ nematyti.
Tuomet ir vėl kyla tapęs nuolatiniu klausimas – ar mūsų šalyje po rinkimų keičiantis valdžioms tos valdžios kuo nors skiriasi? Ar viena kuri nors iš jų geriau gina nacionalinius interesus, daugiau prisideda prie bendro gėrio kūrimo. Nesinori skubėti su išvadomis, tačiau kol kas realių permainų -gal išskyrus minimalaus darbo užmokesčio pakėlimą ir keletą kitų taktinių veiksmų – beveik nėra.
Bene ryškiausias trypčiojimo ir tūpčiojimo pavyzdys yra pertvarkos mokesčių srityje. Prieš rinkimus žadėta mokesčių reforma tapo mokesčio sistemos makiažu. Nors buvo žadama, tolygesnio ir teisingesnio darbo ir kapitalo apmokestinimo perspektyvos nematyti.
Ir ankstesnė, ir ši valdžia aiškiai privengia kapitalo. Ypač stambaus ir užsienietiško. Todėl, rodos, užsienio bankai ir toliau nuo šimtų milijonų litų pelno į biudžetą galės mokėti keletą tūkstančių litų . O premjeras su finansų ministru į prašymus pagerinti svarbiausių viešojo sektoriaus sričių finansavimą bejėgiškai skėsčios rankomis- nėra pinigų. Iš kur jų gali būti, jei finansiškai pajėgiausi „zuikiauja“- vengia tinkamai prisidėti prie viešojo sektoriaus išlaikymo.
Premjeras A.Butkevičius ir jo komanda prieš rinkimus mušėsi į krūtinę, kad įves progresinius mokesčius, t.y. procentiškai didesnius mokesčius dideles pajamas gaunantiems. Dabar jis jau gąsdina, kad tokių mokesčių įvedimas atneštų vos ne 1,5 mlrd. Lt nuostolių biudžetui. Įdomu būtų pamatyti premjero skaičiavimus, nes apskritai toks teiginys prasilenkia su sveika logika. Be to, nejau tik po rinkimų jam prašvito akyse. Paklausius „praregėjusio“ premjero išvedžiojimų tenka daryti išvadą- liksime su regresine mokesčių sistema. Pagrindinė valstybės išlaikymo našta ir toliau guls ant vargšų pečių. O vieni vargšai negali finansiškai užtikrinti tvaraus bendrojo- nacionalinio ir bendruomeninio – gėrio kūrimo.
Apskritai naujoji politinė komanda po rinkimų pamiršo – prieš rinkimus ji tą faktą pripažino – kad turint mažiausias Europos Sąjungoje mokestines pajamas pagal jų dalį nacionaliniame produkte (~27%) neįmanoma visuomenės aprūpinti pakankamu kiekiu ir pakenčiamos kokybės viešųjų gėrybių. Blogai finansuojamas viešasis sektorius negali būti gyvybingas. Jis negali sudaryti palankių sisteminių sąlygų privataus sektoriaus efektyviam funkcionavimui ir plėtrai.
Dabar kai kurios to viešojo sektoriaus sritys – sveikatos apsauga, aukštasis mokslas – „nematuškom“, visuomenei to gerai nesuvokiant, yra dalinai privatizuotos didinant mokamų paslaugų kiekį ir įvairovę. Kitos viešojo sektoriaus šakos, tokios kaip policija, pasienio tarnyba, badmiriauja. Jos neatgauna ikikrizinio biudžetinio finansavimo, jis dar 20% ir daugiau mažesnis nei iki krizės ir joms, pirmiausia kalbu apie policiją, priskiriamos vis naujos funkcijos. Apie tai, kaip padidinti valstybės mokestines pajamas ir taip „praplatinti“ ar „pailginti“ į visas puses tampomą ir nuolat besitraukiančią viešųjų finansų „paklodę“ nekalbėjo buvęs premjeras. Po rinkimų pritilo ir dabartinis.
Peršasi išvada – ši koalicija ir buvusi koalicija yra tik dėl detalių pasiginčijantys bendraminčiai, besivadovaujantys neoliberalia ekonomine doktrina, kurią galima pavadinti ir kitaip – rinkos fundamentalizmu. Nors A.Butkevičiaus ir A.Kubiliaus retorika šiek tiek skiriasi, tačiau instinktyviai abu jie tapatina ekonomiką ir rinką, viešąjį sektorių mano esant našta ekonomikai, nesupranta, jog vidutiniokų ir vargšų perkamoji galia, viešojo sektoriaus pamatuotos išlaidos yra ekonomikos gyvybingumo išraiška ir veiksnys, jog didelė turtinė nelygybė stabdo ekonominę pažangą. Vienodai prastai jie suvokia fiskalinės bei monetarinės politikos, kaip makroekonominės valdysenos, instrumentus, euro įvedimo sistemines pasekmes ir t.t. Todėl yra pagrindo teigti, kad buvęs ir dabartinis premjerai yra ekonominio tikėjimo broliai. Gal ir ne dvyniai, bet iš vienos – neoliberalų- šeimos. Jei kas nors mano kitaip, tegu įrodo.
P.S. Per vos ne ketvirtį amžiaus nuo Atgimimo pradžios mūsų viešojo gyvenimo vairininkai – politikai, politologai, žurnalistai, verslo lyderiai – taip ir nesuprato, kuo ekonomikoje skiriasi neoliberalas nuo keinsisto ar institucionalisto, tikras krikščioniškas ekonominis mokymas nuo rinkos fundamentalizmo. Jie iki šiol nežino, kaip atskirti ir vertinti M.Thatcher, R.Reagano, iš vienos pusės, ar O.Palmės, V.Brandto- iš kitos, politiką. Todėl Lietuvoje tik vienas žurnalistas palaikė keistu mūsų finansų ministro, žmonės sako-socialdemokrato, R.Šadžiaus susižavėjimą M.Thatcher bei R.Reaganu. Ministras, beje, žavisi ir savo pirmtake, neoliberale I.Šimonyte.
Vakarų socialdemokratų ar leiboristų akimis tai būtų nesusipratimas. Tikrieji kairieji ten skaito J.M.Keinsą, ar J.Stiglitzą. Jie mokosi ne iš prezidento R.Reagano, o iš prezidento F. Roosvelto makroekonominės politikos patirties. Kaip tikrieji krikščionys mokosi iš krikščioniškos ekonominės doktrinos bei naujojo popiežiaus Pranciškaus pamokslų. Bet Lietuvai tai negalioja – mūsų nomenklatūra vis dar skendi individualistiniame, rinkos fundamentalizmo transe. Vadinasi rimtų permainų šalies ekonominėje politikoje šio politinio ciklo metu nebus.
