2013.04.30 Bernardinai.lt
Atviras laiškas su disidentiškais pamąstymais LAT pirmininkui Gintarui Kryževičiui
Jūsų valia, pone Aukščiausiojo Teismo pirmininke, Lietuva tampa uždarųjų teismų šalimi. Jums ne paslaptis – teisėtvarka besidominti visuomenė vis dažniau išprašoma iš teismų posėdžių salių. Arba posėdžiams parenkamos tokios ankštos patalpos, kad stebėtojai į jas nebegali patekti. Tad besidomintieji aplimpa uždarytas duris. Klausosi. Yra priversti bandyti įžvelgti vidun pro raktų skylutes. Nenuostabu, kad po Lietuvą plinta gandai iš teismų – kam ką pavyko nugirsti.
Balandžio 3-iąją Raseinių teismas nagrinėjo senelių Kedžių prašymą leisti matytis su anūkėle Deimante. Posėdis irgi buvo uždaras. Lauke už durų likę žmonės pasakoja:pirmiausia teismas prigąsdino senukus. Kad jie nedrįstų papasakoti, kas vyko salėje. Tai esą paslaptis. Seneliai mat net ir svajoti nebeturėtų apie pasimatymus su anūkėle. Ši, atseit, jų ir akyse matyti nenorinti. Kaip ir tetos. Kaip ir vaikystės draugų, su kuriais ilgai bendravo.
Pačios Kedytės salėje nebuvo. Jos vardu kalbėjo kažkokia psichiatrė ar psichologė. Ir teismas įtikėjo, kad Deimantė ją, tą psichologę, išties įgaliojo už save liudyti .
Negaliu pasakyti, kiek tiksliai viską perpasakojo išvarytieji už Raseinių teismo durų. Bet aš ne kartą buvau Klonio gatvėje, Garliavoje, iki gegužės 17 ryto košmaro. Ne kartą bendravau su Deimante – ne pagal metus brandžia mergaite. Valinga mergaite. Todėl manęs visiškai nejaudina, ką kas įdėjo į psichologe pasivadinusiosios lūpas. Mane labiau sujaudino vieša Laimos Stankūnaitės panika. Jos tvirtinimas, kad Deimantei blogai, kad jai skauda galvą ir pilvuką, dėl ko jos turinčios apleisti Lietuvą ir išvykti pas nežinomus geradarius.
Ar Deimantei galvą skauda dėl to, kad kaip sakė vienas teisėjas, jai yra „plaunamos smegenys“? Ir mergaitės nepavyksta palaužti? O dėl to ji taip atkakliai slepiama nuo visuomenės.
Ateina gegužė. O į šį mėnesį pagal kažkieno komandą atkelti daugelio skandalingųjų bylų nagrinėjimai. Daugelio bylų. Nors aukščiausiu lygiu buvo prašoma nedaryti tarp teismų posėdžių niekuo nepateisintų ilgų intervalų.
Kokius siurprizus mūsų nepriklausoma teisminė valdžia rengia Lietuvai gegužę?
Kai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovavo A. Sakalas, buvo ryžtasi neboti sąjūdinių nuostatų ir teismuose palikti sovietinius, kažkada mus persekiojusios sistemos teisėjus. Neliustruoti ir sistemai talkinusieji psichiatrai.
Manau tokių „tautos atstovų“ kaip A. Paulauskas iniciatyva Baudžiamajame kodekse dingo skirsnis, numatęs teisėsaugininkų baudžiamąją atsakomybę. Gal tai lėmė, kad Medininkų žudynių byla buvo žlugdoma nuo pat įvykio vietos apžiūros ir pirminės gyvo išlikusio T. Šerno apklausos. Lietuvos VSD ėmėsi nusikalstamų veiksmų prieš trylikametę E. Kusaitę ir jos artimuosius, parengė V. Pociūno nužudymą.
Bet kaip ir reikėjo tikėtis, nusikaltėliai su togomis prieina liepto galą. Kažkas M. Milinienei, kaip ji teigia, duoda perskaityti pedofilijos bylas, nors ji viso labo tik eksteisėjo žmona, ir ji pradeda teismo procesus televizijos ekranuose.
Teismai liudytojais kviečiasi išryškėjusius provokatorius ir prokurorus, atsakingus už baisių nusikaltimų tyrimų žlugdymą. Kauno apygardos prokuroras K. Betingis tvirtina: duotų jam gyvą D. Kedį, jis iš jo išmuštų reikiamas žinias. Kaip čia man neprisiminti mane tardžiusiųjų kėgėbistų. Jie sakydavo, kad ir iš negyvėlio gali išgauti prisipažinimą. Gal ir K. Betingis apie tai jau mąsto?
Tie patys prokurorai liudytojai nesureagavo, kai jų informatorius su baudžiamojo nusikaltimo uodega M. Žalimas teisme parodė, kad apkaltinti policininkus kriminalistus jį vertė šiandienis teleprodiuseris V. Gaivenis.
Kai okupacijos sąlygomis mes surengėme mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, lietuvių kolaborantai organizavo kontramitingą Katedros aikštėje. Kas jame buvo kalbama, galima paskaityti atsivertus tų laikų „Komjaunimo tiesą“.
Bet ta pati „Komjaunimo tiesa“ arba kitaip – vainauskinė žiniasklaida ėmėsi energingo visos Lietuvos „smegenų plovimo“ artėjant gegužę suplanuotiems įvykiams. Tik šį kartą L. Lavastės, to provokatoriaus, kuris Klonio gatvėje prieš telekameras vis intensyviai žegnodavosi, ar buvusio Tarybų rajono milicininko K. Jovaišo pastangomis siekiama įteigti daliai žmonių, vis dar norinčių tikėti, kad Lietuvoje yra teisingi teismai, kad taip yra iš tikrųjų. Tai yra, kad teismai nesivadovauja Jūsų nurodymu išpjauti „Lietuvos pūlinį“.
O gal visus „pūlinius“ su visais kitaip manančiais apie Lietuvos teisinę sistemą, su Klonio gatvės „patvorinių minia“, pasiryžusia siekti tikrai teisinės demokratinės valstybės, ir tuo tapusia pavojinga ne tik buvusiesiems, bet ir meilės Tėvynei nepažinusiems buvusių kolaborantų vaikams, susodintiems į vadovaujančias pozicijas pradedant Konstituciniu ir Aukščiausiuoju teismais.
Mane, kaip ir kitus čekistinę valstybės valdymo tvarką kritikavusius ir kritikuojančius, vainauskinė žiniasklaida ne kartą vadino „teroristų rėmėjais“. Matyt, tokia aš ir esu, nes paakinta prokuroro A. Urbelio patarimo jo priimtą sprendimą dėl V. Pociūno nužudymo „skaityti tarp eilučių“ leidžiu sau galvoti, kad to nusikaltimo užsakovai yra Lietuvoje. Ir kad prokuroras A. Urbelis nusikaltimo užsakovus būtų suradęs, jei būtų išmušęs (čekistų pasakymas) iš G. Vainausko jį ištardydamas, kas užsakė jam dergti nužudytąjį pareigūną, net pačiam perrašant jau žurnalistės parengtą dezinformąciją. O tas protu nebesuvokiamas melas apie E. Kusaitę po sprogimų Bostone: ar tai tik Vainausko įsiteikimas prokurorui M. Dūdai, ar jau galėtume kelti versiją, kad abu čečenų laisvės kovotojus sukompromitavę jaunuoliai taip pat buvo putiniškosios FSB aukos, panaudotos, kaip sakydavo čekistai „v tiomnuju“ tik jau anapus vandenyno?
Pone Aukščiausiojo Teismo pirmininke, Jūs po savo sparnuotojo posakio apie „Lietuvos pūlinį“ nematėte reikalo atsistatydinti. Todėl aš, kaip kitaip mąstanti nebesijaučiu Lietuvoje saugi. Kaip manote, ar nevertėtų ir man, kaip čečėnams Gatajevams, pasiprašyti politinio prieglobsčio Suomijoje. Kadangi teisminio klano požiūriu jų Lietuvoje aš taip pat esu pūlinys?
Linkėdama Dievo palaimos mūsų Tėvynei,
