Niekada negalvojau, kad tapsiu tokia svarbi kai kuriems Lietuvos politikams ar visuomenės sluoksniams. Bet yra kaip yra, tik ar ne per dažnai pasigirsta „Venckienės klausimas”?
Lietuvos policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis ne kartą sakė, kad žino mano dabartinę gyvenamąją vietą, o Generalinė prokuratūra kažko delsia – neprašo pradėti ekstradicijos procedūrą. Kodėl? Gal trūksta rimto pagrindo prašyti, nėra įrodymų? O gal supranta, jog priešingai nei Seimui, užsienio teisėsaugai neužteks tų 12 iškirptų sekundžių?
Nežinau, bet kodėl tuomet Lietuvoje karts nuo karto vis pranešama, kokia neva esu baisi ir pavojinga savo valstybei. Kenkiu net būdama kitoje valstybėje. Tikriausiai ir iš Mėnulio kenkčiau.
Pradėjus rimtą susidorojimo su žmogumi procesą, Lietuvoje labai svarbu ne jo kaltė ir surinkti įrodymai. Pirmiausia susidorojimo užsakovas turi pasirūpinti, kad jo auka ant kiekvieno kampo būtų minima tik neigiamai. Kasdien, kas valandą. Tuomet ir be jokio įrodymo visuomenei aišku, kad ta auka yra pats didžiausias blogis.
Tai tapo norma todėl, kad Lietuvoje galima kalbėti bet ką ir bet kaip. Iš apkasų paleisti kokį gandą, nutekinti melagingą, smeižikišką informaciją ir tegul kiekvienas ją platina, nešioja, valkioja, dalinasi. Ir jokios atsakomybės už tai, kad paleista pati tikriausia antis.
Net generalinis prokuroras Darius Valys, kurio paties kėdė visu rimtumu braška jau Seimo lygmeniu, į tą patį Parlamentą ateina po pažastimi nešinas antimi. Laikraštinė antis tampa argumentu prašyti žmonių išrinktos Seimo narės teisinės neliečiamybės atėmimo. Ir nė neįsiklausę į mano argumentus, neįsigilinę į dokumentus, neišreikalavę visos video medžiagos 80 Seimo narių draugiškai pakelia rankas.
Nežinau kaip reaguoti, kad net naujosios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės rinkimai buvo susieti su „Venckienės klausimu”. Viena žurnalistė net nuščiuvo iš naujosios Parlamento vadovės ketvirtadienį išgirdusi, kad beveik pradėta mano apkaltos procedūra bus stabdoma ir nevyks tol, kol savo namų darbus atliks ta pati Generalinė prokuratūra.
Tendencijų, išankstinių nuostatų prieš mane kupinu veidu žurnalistė net perklausė Seimo vadovę – ar tikrai ji nesiims Venckienės apkaltos? Vėl išgirdo tą patį ir labai, matyt, susijaudino, kad nebus ką rašyti. Juk be manęs Lietuvoje viskas būtų gražu ir ramu. Nėra nei šimtamilijoninės vertės valstybės lėšų grobstymo aferų, nei korupcijos, nei kitų valstybės tarnyboje padaromų nusikaltimų. Nėra teisėjams ir valdininkams, bet ne pensininkams, padidintų algų, mokamų iš valstybės paskolų. Nėra ir 60 milijardų valstybės skolos, kurią turės grąžinti mūsų vaikai ir anūkai.
Jeigu tik galėtų, nacionalinės televizijos darbuotojos N. Pumprickaitė ir R. Miliūtė, tikriausiai perkąstų man gerklę. Ne ką geriau už minėtas personas šiais metais pasirodė ir Edmundas Jakilaitis. Trejetukas jau pasiekė „gaivenių, lavasčių ir kuznecovaičių lygį”, o kai kuriais momentais – net pralenkė.
Manau, kad į šį politinio ir žmogiško susidorojimo konvejerį jau įtraukti ir teisininkai, kuriems nurodyta skubiai perrašyti ir įstatymus, ir, matyt, Seimo statutą. Nors įstatymo raidė skelbia, kad Seimo nario apkalta negali vykti be jo dalyvavimo, tam tikras politikų klanas liepė viską apversti aukštyn kojom ir nors tu ką.
Ačiū Vyriausybės vadovui, Seimo nariui Gerb. A Butkevičiui už jo nuomonę: „tie, kurie šiuo metu nedirba Seime, jie jokiu būdu negali būti Seimo nariais; kad kiekvieną žmogų atleidžia iš darbo, jei kitą sykį vieną dieną praleidi darbe”.
Norėčiau priminti, kad Seimo nario A.Butkevičiaus padėjėja Daiva Norkienė, prisistačiusi sociologe, net pamiršo, kad ji dirba Seime ir privalo už darbo užmokestį, kurį gauna iš Seimo kanceliarijos, padėti ruošti įstatymų projektus Seimo nariui Algirdui Butkevičiui. Deja, praėjus metams laiko, Seimo nario A.Butkevičiaus vardu nei vienas įstatymų projektas dar nėra užregistruotas.
Taip ir norisi paklausti: o ar galima būti Seime ir nieko nedirbti, tik gauti darbo užmokestį? Ar toks yra Seimo nario darbas?
Ačiū Konservatorių partijai, viešai išplatinusiai pareiškimą, kad TS-LKD partija neinicijuos mano apkaltos. Ačiū jiems už tokį sprendimą prieš vyksiančius Europos parlamento ir Prezidento rinkimus.
Ačiū ir liberalui Šimašiui, kuris tikriausiai paskutinis matė tuo metu kaltinamąjį pedofilija, vėliau reabilituotą A.Ūsą šioje žemėje. Ačiū visam Liberalų sąjūdžiui, kurio gretose yra A.Ūso pusbrolis Vytautas Ūsas, už rūpestį dėl mano mandato.
Vis dėlto visiems jiems norisi priminti, kad į Seimą mane išrinko ne socdemai, konservatoriai ar liberalai. Už mane balsavo žmonės, kurie pasitikėjo minimi, bet ne jais.
Dar kartą primenu, kad iki šiol paruošiau keturiolika įstatymų projektų, nuo gegužės mėnesio paruošiau dešimt jų.
Taigi pirmininkaujame Europos Sąjungai, o tikrovėje gyvename su pačiomis gražiausiomis sovietinių laikų tradicijomis. XXI amžiuje galioja kone visos senosios SSRS laikų tradicijos: grupinis, masinis žmogaus pasmerkimas darbo kolektyve, telefoninė teisė, politinis užsakymas teisėsaugai, teisėtvarkai, iš anksto numatytas, tinkamas teismo sprendimas. Tokie krumpliaračiai gali sutraiškyti ir pradanginti bet kurį.
Visa tai jau nestebina.
