Kažkodėl jau seniai įprasta sakyti, kad mūsų šalyje galioja dvejopi standartai. Šis įprotis vertinant įvairias, ypač politines situacijas, rodo, kad Lietuvoje ne viskas yra gerai su elementaria aritmetika. Tų standartų realiame gyvenime yra gerokai daugiau.
Pavyzdžiui, vienas mūsų teisingumo standartas buvo taikomas senjorui, kuris krautuvėje tyčia ar netyčia nesusimokėjo už keliolikos centų vertės maišelį. Žmogus atsidūrė teisme ir tik Apvaizdos dėka nebuvo įkištas į Lukiškes.
Kitas standartas pritaikytas senojo Gedimino prospekto trinkelių, Valdovų rūmų šimtamilijoninių lėšų ir kitų valstybės projektų pinigų vagims – nei vienas net neatsidūrė policijos nuovadoje.
Trečias standartas pritaikytas Darbo partijai, kurios byla tąsyta šešerius metus, tačiau apogėjų pasiekė kažkodėl būtent per praėjusius Seimo rinkimus. Tuomet įtariamiesiems politikams kaltinimai sugriežtinti tarp pirmo ir antrojo rinkimų turo.
Ketvirtas standartas skirtas visoms likusioms “tradicinėms” partijoms, kurios, viešai kalbama, turi tokias pat “atsargines” buhalterijas, dėl kokios tampyti darbiečiai.
Penktas standartas buvo pademonstruotas per gėjų eitynes, kai šimtai policininkų juos kažkodėl ir nuo kažko saugojo, o šeštasis teko mano šeimai, kai 240 policijos smogikų šturmavo privatų namą dėl vienos mažos mergaitės, pripažintos nukentėjusiąja pedofilijos byloje. Byloje, kuri nebuvo išnagrinėta. Mergaitės nesaugojo, kaip sergėjo homoseksualus, o jėga išplėšė iš senelių namų ir perdavė pedofilijos byloje pripažinto kaltinamojo draugei.
Septintojo standarto nusipelnė iš prezidento posto nuverstas dabartinis Europos Parlamento narys Rolandas Paksas. Konstitucinis Teismas su E.Kūriu priešakyje jam buvo pripaišęs aibes nuodėmių, tačiau vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko tik vieną – pilietybės suteikimą vienam Rusijos piliečiui. Tokių pilietybių net aštuonis šimtus buvo suteikę ir kiti prezidentai – Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, tačiau visus Lietuvos reikalus ėmęsi tvarkyti konstituciniai sargai to nepastebėjo. Nes nebuvo politikų paliepimo. Toks standartas taikytas R.Paksui už jam, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentui, įstatymais suteiktą diskrecijos teisę – savarankiškai vykdytą Prezidento funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra savarankiškų sprendimų priėmimą.
Aštuntasis standartas taip pat skirtas tam pačiam R.Paksui, kuriam neleista eiti su priesaika susijusių pareigų visą likusį gyvenimą, bet europarlamentaru Europa leido būti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas dar prieš pustrečių metų nusprendė, kad R.Paksas nubaustas per griežtai ir privalo turėti teisę vėl būti renkamas į tas pareigas, kur reikia duoti priesaiką.
Šį sprendimą Lietuva privalėjo įgyvendinti per pusmetį, bet čia įsijungė devintasis politinis standartas – kai kas Lietuvoje tiesiog negalėtų ramiai miegoti, jei R.Paksas vėl taptų prezidentu. Ypač šiandien, kai ant nosies – nauji šalies vadovo rinkimai.
Bijantis, kad R.Paksas gali tapti rimčiausiu kandidatu prezidento rinkimuose, Seimas leidžia sau naudoti dešimtąjį standartą – tiesiog nevykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo. Prisigalvojama daugybė priežasčių ir nevykdoma. Paprasta, kultūringa ir demokratiška.
Vienuoliktas politinis standartas, deja, skirtas man – siekiama apkaltos tik todėl, kad aš, mūsų teisingumo dėka, buvau priversta kurti įstatymus ir dirbti su rinkėjais ne Seimo salėje, o politinėje emigracijoje. Apkaltos labiausiai siekia Liberalų sąjūdis, kuriam apskritai negalioja jokie standartai. Kurio gretose buvusio kaltinamojo pedofilija A.Ūso pusbrolis Vytautas Ūsas.
Tai kiek iš viso politinių standartų egzistuoja Lietuvoje?
Įprasti dvejopi – tai tikrai per mažai. Jie sukuriami kiekvienam atvejui, kiekvienam neįtikusiam žmogui. Kiekvienam, kuris elgiasi ne kaip gauja, o dar turi jėgų, optimizmo ir valios pasipriešinti standartizuotai ir supuvusiai sistemai.
