Gegužės 17-osios ryto video.
Praėjo 5-eri metai ir du mėnesiai nuo Istorinio įvykio, kai Garliavoje 2012-ųjų gegužės 17 d. ankstų rytą iš namų buvo išplėšta 8-erių metų mergaitė ir, neva, sugrąžinta motinai pagal 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą, priimtą vieno teisėjo Kėdainiuose. Beje, vėliau tas pats teisėjas grubiai pažeidė kelių eismo taisykles, sukėlė autoavariją ir tokiu būdu pražudė savo kolegę, taip pat teisėją, dėl kurios žūties pagal įstatymus turėtų būti teisiamas. Tačiau jokia perkamoji žiniasklaida neviešina šios bylos eigos ir, matyt, niekada nepaskelbs, ar teismas atleis nuo bausmės Kėdainių teismo pirmininką, ar žiūrės sauso įstatymo raidės, kaip ir jis pats pirmininkas tai darė priimdamas garsųjį „Kondratjevo nuosprendį” 2011 m. gruodžio 16 d. Teisėjui tada visai nebuvo įdomi pačios Mergaitės nuomonė. Teisėjas tuomet save pastatė į Dievo vietą, nusprendęs be akistatos su Mergaite, kas geriau vaiko interesams. Rizikinga yra bet kam save statyti į Dievo vietą.
Taigi, mūsų mylimoji Deimantė jau 5-eri metai ir du mėnesiai mums yra numarinta. Deimantės Tėčio giminei yra numarinta. Ir Motinos giminei tikrai yra numarinta. Seneliai Kedžiai, kurie realiai augino Mergaitę yra absoliučioje nežinioje apie Jų anūkę. Jie net jos atvaizdo negali matyti, o jei pamatytų – tai, ko gero, juos uždaužytų visais baudžiamojo kodekso straipsniais, visaip juos vartydami ir pritaikydami šių žmonių išniekinimui.
Juk, net paieškų tarnybos specialistė Knyspelienė su savo komanda suranda motinų kažkada tai pamestus ir valdiškuose namuose užaugusius vaikus. O čia? Matyt ir Knyspelienei eteris televizijoje užsibaigtų jei ji pamėgintų surasti Deimantę Kedytę ir Jos mylimą tetą Neringą Venckienę. Kad viena prie kitos prisiglaustų…
Beje, norime priminti, kad 17-a žmonių buvo nuteista labai didelėmis piniginėmis baudomis už tai, kad jie buvo gegužės 17-osios smurto ir prievartos panaudojimo prieš vaiką liudininkais. Ginkluotos Lietuvos valstybės prieš beginklį vaiką smurto liudininkai. Dar 17-a tebeteisiami, nors Kaišiadorių teisme buvo išteisinti. Bet prokuratūrai nepatiko išteisinimai. Ir dar tokie masiški….
Beje, prokuratūrai kitas dalykas turėjo patikti, kai vienas iš šių teisiamųjų, dar nesulaukęs išteisinimo, kuris, be jokios abejonės priklausė ir jam, mirė užkankintas alinančių baudžiamosios bylos sankcijų. Neteko girdėti, kad prokurorai būtų atėję prie karsto užjausti a.a.Vido Petraičio, Garliavos šturmo liudininko, našlę.
Neteisybė tęsiasi.
Tą patį pasakytų ir Garlaivos skausmu sirgęs aa. monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kurio mirties 3-osios metinės sukako šią liepos 17-ąją. Neteisybė, netiesa, suvedžiojimas, taurių žminių paniekinimas, melo skleidimas apie dorus Lietuvos žmones, tapusius žiaurios neteisybės akto liudininkais tebesitęsia.
Gaila, tų žmonių, kurie pasirinko melą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visuomet drąsiai sakė, kad „Melo tėvas yra velnias”. Beje, tai ne A. Svarinsko citata. Tai Jėzaus žodžiai šventajame Rašte… Naujajame Testamente. Žinoma, Jėzų galima ištremti. Ir tai buvo padaryta. Jėzų buvo galima suimti ir sumušti. Beje, ir tai buvo padaryta. Visi mes žinome, kad buvo padaryta kur kas daugiau. Tačiau, kur šiandiena yra tie tremėjai, mušėjai ir suėmėjai? Kur yra tie profesionalūs kalėjai?
Ei ei, smurtautojai prieš taikius žmones! Ei ei, Vaiko ištremėjai! Ei ei, visi šiū žiaurių įsakymų dalintojai! Ar jūs, ponai ir ponios su uniformomis ar sukniomis, manote esą laimingi!?
Baikit!
Tai mes laimingi!
Mes, bent nedidelę Deimantės, Drąsiaus Kedžio dukros, gyvenimo akimirką pabuvę su Ja laisvame Klonio Lietuvos kieme! -mes palaiminti!
Mes laimingi, nes kartu su Deimante giedojome gegužines giesmes.
Mes laimingi, nes meldėmės ir kūrėme taiką.
Mes laimingi, nes nekurstėme karo, nekūrėme užgrobimo planų.
Mes laimingi, nes neišnaudojome vaikų, nepasinaudojome nei silpnųjų bejėgiškumu, nei vargšų beturtyste!
Pabuvoję Klonio gatvės kieme ir parodę gailestingumą nepraradome Dangaus, pažadėto kiekvienam mylinčiam Tiesą!..
