LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui
LR Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – Ramūnui Karbauskiui
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – Gabrieliui Landsbergiui
Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei
P R A Š Y M A S
2017 06 01
Kreipiamės į jus su pagalbos prašymu.
2012 m. gegužės 17 dieną iš mūsų, Vytauto ir Laimutės Kedžių, namų buvo paimta mūsų anūkė Deimantė Kedytė.
Gyvendama nuo gimimo kartu su mumis, mūsų anūkė turėjo daugybę draugų – kiekvieną dieną ja aplankydavo daugybė vaikų – jie visi žaisdavo mūsų kieme, mergaitė turėjo artimus kontaktus su kitais giminaičiais. Tačiau jau penkeri metai, kaip visi šie ryšiai nutraukti. Mergaitė yra visiškai izoliuota ir nuo savo artimųjų iš jos tėčio pusės – per penkerius metus jai nebuvo leista susitikti nei su vienu giminaičiu. Taip pat su mumis, jos seneliais, nors Aukščiausiojo teismo nutartimi šis ryšys privalėjo būti išsaugotas (išplėstinė LAT teisėjų kolegija savo 2013 m. vasario 4 d. nutartyje pripažino, kad ankstesnių „bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog vaiką ir jos globėją (Neringą Venckienę – red. pastaba) bei senelius sieja artimas, tvirtas emocinis ryšys”, ir konstatavo, kad pagal EŽTT praktiką „pagarba šeimos gyvenimui įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų sudarytos galimybės tokiems ryšiams normaliai plėtotis”). Senelis Stankūnas taip pat teigė, kad jie taip pat nemato savo anūkės ir nežino, kuri ji yra.
Mums nėra žinoma, kaip mūsų anūkėlė gyvena – nei vienos nuotraukos, nei filmuotos medžiagos apie jos gyvenimą, nei vieno susitikimo. Sunku įsivaizduoti, kad per penkerius metus nebūtų padaryta nei viena vaiko nuotrauka, nenufilmuotas nei vienas filmas.
Šiuolaikiniame informacinių technologijų amžiuje visi vaikai turi laisvą prieigą prie interneto, mobiliųjų telefonų. Sunku patikėti, kad 13 metų į paauglystės amžių įžengęs vaikas neatsimintų savo artimųjų, tetų, dėdžių, pusbrolių, senelių, vaikystės, klasės, kiemo draugų ir neieškotų jokio kontakto su jais. Sunku įsivaizduoti ir tai, kad tokio amžiaus vaikas nemokėtų naudotis informacinėmis technologijomis. Tuo labiau, kad Deimantė nuo mažų dienų dar gyvendama kartu su mumis, puikiai mokėjo naudotis kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu. Bet jokio kontakto su ja iki šiol nėra.
Nuo 2012 m. gegužės mėn. mes daug kartų kreipėmės į Kauno m., Kauno raj., Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybas siekdami susitikti ir pasimatyti su savo anūkėle. Tačiau viskas buvo daroma, kad tik tas susitikimas neįvyktų. Iš pradžių vaiko teisių specialistai kalbėjo, kad mes nepasiruošę su vaiku bendrauti, todėl lankėme psichologinius kursus. Nors 2010 – 2012 m. mūsų šeimą pastoviai lankantys Vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai, psichologai nepastebėjo, kad nemokėtume elgtis su vaiku ar būtume blogai elgęsi. Padarėme visus žingsnius, kad įvykdyti visus mums keliamus reikalavimus, norint bendrauti su savo anūke. Daug kur kreipėmės. Tačiau visi mūsų prašymai nuguldavo Vaiko teisių apsaugos tarnyboms ant stalo, kurios apsiribodavo su formaliu atsakymu – jūsų anūkei viskas gerai.
Tačiau ar iš tiesų viskas gerai? Šių Šv. Kalėdų proga, kaip ir kiekvienais metais, buvome suruošę savo anūkei dovanų ir bandėme jas perduoti per Vilniaus Vaiko teisių tarnybą. Gavome atsakymą, kad L.Stankūnaitė neleidžia dovanų priimti ir jas grąžino atgal. Kodėl iki šiol Vaiko teisių tarnybos nedaro nieko, kad būtų vykdoma LA teismo nutartis, įpareigojanti išsaugoti artimųjų ryšį?
Didžiausi nusikaltėliai, net tie, kurie yra nuteisti iki gyvos galvos, turi teisę palaikyti ryšį su savo artimaisiais. Bet tik ne mes. Viskas yra daroma, kad tik mes negalėtume susitikti su savo anūke. Gyvendama su mumis mergaitė nenorėjo matytis su savo motina L.Stankūnaite, tačiau mes dėjome visas pastangas, kad motinos ir vaiko ryšys nenutrūktų, kantriai vežiojome į pasimatymus su ja. Tačiau iš mūsų tokia galimybė atimta. Kodėl?
Praradę bet kokią viltį nors kartą susitikti su savo anūkėle, mes prašome tik vieno - nuotraukų ir vaizdo medžiagos apie paskutinius jos penkerius gyvenimo metus. Mes nesiekiame sužinoti žinoti, kur ji gyvena, tik prašome foto ir vaizdinių įrodymų, kad jai viskas gerai.
Labai prašome nepažiūrėti į šį prašymą formaliai, persiunčiant šį prašymą – nevilties šauksmą Vaiko teisių tarnyboms, nes jos nepadarys nieko, kad ir šis prašymas būtų įgyvendintas. Nebenorime gauti eilinio, nieko nereiškiančio atsakymo, kad viskas yra gerai. Norime patys savo akimis išvysti vaizdo medžiagoje ir nuotraukose (nedengtu veideliu), kad mūsų anūkėlei viskas yra gerai.
Labai prašome tiesiogiai sutarpininkauti, kad šis mūsų prašymas būtų išpildytas.
Laimutė Kedienė
Vytautas Kedys
