Lietuvos Žmogaus Teisių Gynimo Asociacijos surengtoje konferencijoje „ŽMOGAUS TEIISIŲ SITUACIJA LIETUVOJE: Gerovė ar jos Iliuzija? s. Nijolės Sadūnaitės pasisakymas pradėtas Laimutės ir Vytauto Kedžiu laišku “ŠAUKSMAS” į naujai išrinktą LR Seimą:
ŠAUKSMAS
Gerbiami konferencijos „Žmogaus teisės Lietuvoje: gerovė ar jos iliuzija?” dalyviai ir rengėjai – tai klausimas, kuris rūpi ir mums.
Esame seneliai, tėvai, kažkada labai senai ir mes buvome vaikai ir anūkai. Užaugę auginome savo vaikus, dukrą ir sūnų. Puoselėjome šeimą ir tikėjome, kad sulaukę senatvės galėsime džiaugtis ramybe, anūkų ir proanūkių krykštavimu, kad mūsų širdžių netemdys skausmas, netektys, šmeižtas ir nuolatinis persekiojimas.
Niekada nebūtume patikėję, kad siekis savai valstybei išugdyti dorus piliečius, vaikus išleisti į mokslus ir būnant seneliais rūpintis brangiausiais žmonėmis gali virsti nuolatiniu persekiojimu, šmeižimu, netikėjimu žmogumi, kuris sako tiesą.
Virstame nusikaltėliais nepadarę nusikaltimo. Tampame protu nesuvokiamo šmeižimo ir valstybės vardu absurdiškų kaltinimų aukomis.
Išgyvenome netektis… Sūnų, atimtą nežinia kieno ir už ką, palaidojome. Sūnaus dukrelė, mylėta, auginta, sūpuota ant rankų anūkėlė, išplėšta iš gimtųjų namų. Nematome, negirdime, nesidžiaugiame muzikos, kurią ji groja, garsais. Kaip didžiausi pasaulio nusikaltėliai negalime apkabinti, pasveikinti ar tik paklausti „kaip tau sekasi, kaip gyveni?”, neturime teisės seneliais būdami įteikti dovanų net ir svarbiausių švenčių proga. Nežinome ar su meilia pirktos ir ruoštos dovanos perduodamos anūkei, į tokius klausimus niekas neatsako.
Netekome ir dukters su anūku. Kurie gyvi, bet iš tėvų ir senelių atimti ne savo valia, o kitų pastangomis. Labai liūdna, graudu nes iki šiol nesuvokiame už ką iš gimtųjų namų ištremiami žmonės, už ką gyvieji turime kentėti, jei Dievas mato nieko blogo nepadarėme. Neturime teisės artimųjų nei matyti, nei pas juos nuvykti ar su jais susitikti. Esame įkalinti be asmens dokumentų, be viso gyvenimo santaupų, be namų, kuriuos kiekvieną minutę grasina atimti.
Nejaugi valstybė savo piliečiams suteikia tik tokias teises, būti daiktu ir aklai paklūsti nesuvokiamą galią turintiesiems? Nejau valstybė taip sumoka už meilę šeimai, už paramą vaikui už tikėjimą įstatymu?
Pasakykite ar taip ginamas žmogus, jei per didžiąsias šventes prie stalo turi būti be artimųjų. Koks žiaurus įstatymas ir kokias galias turintis žmogus gali uždrausti mylėti savo kūno ir kraujo dalelę, savo ateitį? Vaikai ir anūkai yra tėvų ir senelių džiaugsmas, tikėjimas, vienintelė paguoda senstančiam kūnui ir širdžiai.
Kodėl žiaurūs valstybės ar žmonių sprendimai atima iš žmogaus teisę į šiltą puodelį arbatos paduodamą iš vaiko rankos?
Būdami seni, netekę sveikatos ir iškamuoti teismų maratonų, neteisybės, šmeižimo, sugniuždyti netekčių ir neteisybės vis dar turime vilties. Tikime, kad atsiras galimybė ir mums bus suteikta teisė pamatyti anūkę, anūką ir dukrą. Prašome visų apginkite žmogiškąsias vertybes, atstatykite tiesą, neatimkite artimųjų, kuriuos sukūrė ne įstatymas, ne žmogus. Artimųjų, kuriuos sieja ir kraujo ryšys niekas negali duoti arba atimti, jie yra. Jie yra kartu, širdyse, mintyse ir gyvenime. Leiskite būti ir matysis su artimaisiais su tais, kuriuos atėmėte, su tais, kuriuos mylime.
Tikimės būti išgirsti, suprasti, ir mums bus suteikta teisė matytis su pačiais artimiausiais.
Laumutė ir Vytautas Kedžiai
