Kristina Sulikienė
Vytautas Kedys: „Pragyvenau daug. Bet nei viena sistema neturėjo tokių teismų, kaip šioji”
Galimai nužudyto Drąsiaus Kedžio tėvukas Vytautas Andrius Kedys mano, jog nei viena sistema nebuvo tokia baisi, kaip dabar kad buvo pademonstruota prieš jo šeimą.
Senolis, kuriam per jo nuosavų namų, sąžiningai įgytų ir uždirbtų, šturmą Nepriklausomoje Lietuvoje, iki dantų apsiginklavus ir panaudojus 240 vienetų jėgos struktūrų (iki šiol net neidentifikuotų) dalyvių, buvo stipriai sutrikdyta sveikata, ir ji nebeatsistato, mano, jog nei viena iki tol buvusi sistema nebuvo tokia žiauri.
Senukas ypatingai prisimena „triusikų bylą”, kai teisėja Mickevičienė jam net neleido kalbėti.
Ji jam liepusi tylėti, o jeigu jis kalbės – bus traktuojama, jog jis „priešinasi” ir „įžeidinėja teismą”.
Vytauto Kedžio teisė į gynybą mirusio Andriaus Ūso trumpikių, kurių esą nebuvo, nes esą V. Kedys niekada esą nebuvo Stankūnaitės tėvų bute, byloje buvo absoliučiai pažeista – nors BPK ją garantuoja.
Jam už nugaros stovėjo nelegaliai kaukėmis veidus slepiantys du apsaugininkai (viešose vietose draudžiama slėpti veidą, jeigu nėra tam rimtos priežasties), kurie po teisėjos žodžių jį griebė už alkūnių, ir pradėję rodyti, jog temps jėga.
Teisėja pritarusi jų veiksmams, ir grasinusi, kad senolis tuoj bus išvesdintas, kaip negerbiantis teismo. Todėl jis net negalėjęs pasinaudoti paskutinio žodžio teise, ir paprieštarauti prokuratūros kaltinimui dėl to, kad neva jis niekada nebuvęs Stankūnų bute, todėl negalėjęs matyti Andriaus Ūso su vienais triusikais. Jis šito pamiršti negali, ir šitas nuteisimas atminties jam nepakeitė – kad ir kaip slopsta sveikata.
Vytautas Kedys sakė kiek gyvena, nepamirš triusikų bylos, kaip ir triusikų, kuriais vienais apsitempęs išlindo marčios „globėjas” iš kambario bute, kuriame buvo jo anūkėlė. Apie šį jo atsiminimą galima pasižiūrėti vaizdo įrašą, kurį atliko „Karštas komentaras” dar 2010 metais. Tiesiog perpasakoju, ką ten pasakoja senukas, ir kyla klausimas – kodėl tada, 2010 m., neiškelta baudžiamoji byla? Juk V. Kedys ne teisme pirmą kartą papasakojo apie triusikus, o žurnalistams? Vadinasi, nebuvo prie ko prikibti, ar ne? Nes atminties nenuteisi? O sažinės neišveši į Sibirą?
Ir jis prisiminė tame vaizdo įraše, paskui kaip su „vienais triusikais” ėmė papkę, ir aiškino, kad senelis turi pasirašyti, kad mokės prižiūrėti vaiką. (Iki šiol labai keista, kodėl „verslininkas” kartu su Kauno rajono vaiko teisių apsaugininke Sigita Mockiene, tebedirbančia iki šiol važiuodavo „tikrinti šeimų”. Kodėl niekas nesiaiškino šito absurdo?).
Seneliui iki šiol nesuvokiama, kaip visų pirma asmuo, kuris pats po butą galimai vaikščiojo nepadoriai neapsirengęs, galėjo vaidinti vaiko teisių apsaugininką, ir be to, kaip dabar jam jau nebesant gyvųjų tarpe, galima įrodinėti, jog tokių faktų iš viso nebuvo – kai jo net apklausti neišeina. Iš kur prokuroras Egidijus Motiejūnas tiksliai žino Vytauto Kedžio gyvenimo peripetijas, ir kaip jis jas įrodė?
„Aš kol būsiu gyvas, tikrai nepamiršiu, kaip mus teisė Lietuvos teismai. Gyvenau prie Stalino – to nebuvo. Gyvenau ir tada, kai buvo naciai – visi buvo baisūs, bet tada nebuvo taip baisu, kaip dabar. Pamenu karą, buvo baisu. Bet baisiausia yra dabar.”
Tai, jog namo šturmas viršijo sveiką protą ir demokratijos principus, pripažino visuomenininkai, garsūs politikai, bei Danijos vaiko teisių apsaugos darbuotojai.
Taip pat draudimas 4 metus pamatyti TIESIOGINĖS linijos PALIKUONĘ, bei ARTIMĄJĮ GIMINAITĮ, neatitinka demokratinės visuomenės principų, bei vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, Vaiko teisių apsaugos konvencijos, kurios dalyvė yra Lietuva, labai grubiai pažeidžia vaiko vystymąsi, trikdo raidą.
Tačiau ta pusė, kuri pagrobė vaiką, atlikdama vaiko psichikos žalojimą, kai vaikas yra absoliučiai izoliuotas nuo artimųjų, naudoja kaip argumentą naujiems ieškiniams pateikti, ir naujoms baudžiamosioms byloms kelti, to vaiko senelių turtui, kurio paveldėtoja ir įpėdinė ji yra per tėvo liniją, grobti. Savo ieškiniuose jie taip ir rašo, jog vaiko psichika sužalota, raida sutrikusi – nors iki 2012 05 17 vaikas buvo sveikut sveikutėlis.
Nors vaikas buvo apsvaigintas ir jėga išneštas iš gimtųjų namų, spaudoje iki šiol meluojama, jog vaikas buvo „vaduojamas”. Nors pagrobėjai nesugebėjo per 4 metus įrodyti, jog po to vaiko nesuluošino, yra vaidinama, jog 2012 05 17 specoperacija, kurioje betrūko iš sraigtasparnio šokinėjančio „Aitvaro”, yra vos ne geriausia operacija per Nepriklausomybės istoriją, maždaug antra po Bražuolės ir trečia po sausio 13. Na beveik prilygsta Medininkų žudynių išaiškinimui, už kurį buvo išsidalintos permijos – nors byla iš viso neištirta iki šiol, pasodinus nekaltą asmenį.
Visiems jos dalyviams pakilo pensijos, buvo pakelti tarnybiniai rangai.
Nors niekas iš smurtautojų nesugebėjo atsakyti – kas tą rytą įvedė komendanto valandą Garliavoje, ir panaikino privačią nuosavybę?
Amerikoje tokie dalykai nebūtų įmanomi, kad privačios valdos savininkas būtų kaukėtų juodų žmogėnų vedamas iš savo NUOSAVO būsto už parankių. O bendrasavininkė kad būtų nešama basomis kojomis į priekį.
Tą rytą Garliavoje nustojo galioti Konstitucija.
Tik paklauskime savęs – ar ji kas dieną galioja?
Ar policija nesielgia taip pat, kaip tą rytą? Jeigu liudija policininkas – jau čia tiesa.
Parašo prokuroras kokią absoliučią nesąmonę – jau teismai šventai tiki iki trečios instancijos.
Ar čia demokratija? Demokratija yra kai Konstitucija galioja.
Tad siekime Konstitucijos galiojimo. Užtenka baisesnės negu nacių ir sovietų kartu paėmus santvarkos, kai senukas negali būti sau ramiai savo asmeninėje trobelėje. Artėja rinkimai. Rinkimės atsakingai. Jaunime – kelkite savo kandidatūras! Senime – burkitės į visuomeninius stebėtojų komitetus. Neleiskite klastoti rinkimų!
