Primename, kad nuo sausio 13 d. praėjo jau 63 dienos, kai vienuolė sesė Nijolė Sadūnaitė – Lietuvos Laisvės premijos laureatė, – sakydama kalbą iš LR Seimo tribūnos, aukščiausiems šalies pareigūnams uždavė klausimą apie Deimantę Kedytę. Ir šis klausimas buvo ne apie tai, kur gyvena Mergaitė, bet ar gyva ir sveika, o jeigu būtų atsitikę, kad Ji mirusi – tai Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė prašė nurodyti kapo vietą.
Buvo viešai išsakytas labai paprastas klausimas Prezidentei, Premjerui ir Seimo Pirmininkui. Beje, jei minėti Tautos Tarnautojai būtų pamėginę atsakyti į tai, ko klausiama – tai jų atsakymas nebūtų atskleidęs Valstybės paslapties, jeigu Deimantė Kedytė tokia paslaptimi nuo 2012-ųjų yra padaryta.
Aišku, jau beveik šešeri metai lieka atviras klausimas: „Kodėl ši Garliavos Mergaitė, taip grubiai išplėšta iš savo Gimtųjų namų, yra tokia Valstybės paslaptimi padaryta?”
Jau 70 kartą, kaip ir kiekvieno mėnesio 17 dieną, minėdami skaudų atskyrimą nuo artimų 2012-ųjų gegužės 17 d., mes keliame tą patį klausimą, kaip ir s. N. Sadūnaitė. O arogantiškai pasimetusių aukščiausių šalies asmenų demonstruojama ignoruojanti tyla duoda pagrindą numanyti apie užsitęsusį sunkų nusikaltimą.
Kiek nedaug tereikia, kad, pavyzdžiui Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, tikrai neprisidėjęs prie Deimantės Kedytės klyksmo 2012-ųjų gegužės 17 d., neprisidėtų prie šio skaudaus įvykio savo nuožmiu tylėjimu. Tyla jį daro atsakingu ir kaltu dėl aštuonerių metų nepažintos Mergaitės išgąsčio ir riksmo, nusikeliant į praeitį 70 mėnesių, į tą nuožmiai žiaurų gegužės ankstyvą rytą.
Tylėjimas šiuo atveju išraiškingai kalba ne valdžios naudai ir gerovei.
Labai keista, kad tie asmenys supranta tylos žalą jiems patiems – ir, vis tiek, pasirenka blogiausią variantą. Dieve jiems padėk meluose nenuskęsti!
Protestuodami prieš užsitęsusį neteisingumą – pasirašykite Karolio Venckaus peticijoje. Instrukcijos žemesniuose straipsniuose.
