Neringa Venckienė jau 17 mėnesių laikoma Čikagos kalėjime pagal suklastotus Lietuvos prokuratūros kaltinimus
Neringa Venckienė laikoma Čikagos kalėjime nuo pernai vasario mėn., kai Lietuva pareikalavo jos ekstradicijos. JAV valstybės sekretorius pasirašė leidimą ją išduoti Lietuvai, tačiau N. Venckienė apskundė šį sprendimą Čikagos apeliaciniam teismui. Nuo to laiko apie šią bylą – jokių įrašų, nors nuo skundo padavimo praėjo daugiau nei aštuoni mėnesiai. Iš pradžių generalinė prokuratūra N. Venckienei buvo pateikusi virš 40 kaltinimų, dabar liko tik keli – tarp jų ir antstolio reikalavimų nevykdymas. Nors Garliavos šturmo metu Venckienė ragino atidaryti namo duris ir įleisti antstolę, ir šis įrašas aiškiai girdisi vaizdo įraše, tačiau prokuratūra nutarė, kad ji priešinosi antstolei, ir taip neva nevykdė jos nurodymų. Nors buvo priešingai – teismas buvo nurodęs, kad negalima naudoti prievartos prieš mergaitę, tačiau ji buvo išplėšta iš tetos glėbio, prieš Neringą panaudoti sambo kovos veiksmai, jai užlaužiant rankas, o Deimantė buvo išnešta sukryžiuotomis kojomis, prieš tai ją apsvaiginus kažkokiomis cheminėmis medžiagomis.
Beje, pranešimą ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) parlamentinėje asamblėjoje 2019 m. liepos 8 d. pristatė specialusis įgaliotinis žmogaus teisių klausimais Christopher H. Smith. Kalbėdamas apie Lietuvos situaciją išskyrė labai mažas bausmes skiriamas už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus bei tebesitęsiančias valstybės institucijų pastangas susidoroti su Neringa Venckiene, jos artimaisiais, bei bauginti teisingumo siekiančią visuomenės dalį.
C. Smith nurodė, kad Lietuvos vyriausybė kaltina N. Venckienę ir dėl to, kad ji savo dukterėčios vardu rašė skundus teismui ir vaikų teisių apsaugos tarnybai, kalbėjo viešai apie tai žurnalistams, taip pat parašė knygą apie tai, kaip ji, kaip teisėja, matė pedofilijos bylos tyrimo klaidas. Ji taip pat kaltinama „nepagarba teismui”, „nacionalinio himno iškraipymu”, dalyvavimu nesankcionuotuose susirinkimuose, nepaklusnumu teismui ir antstoliams, nenoru gražinti mergaitę. Lietuvos vyriausybė tais pačiais nusikaltimais apkaltino ir Deimantės senelius (jie jau nuteisti).
Labai įdomu, kokį įspūdį Christoferio Smito pranešimas padarė Asamblėjos delegatams iš Lietuvos? Gal nepuolė aiškinti pranešėjui, kaip jis giliai klysta pasidavęs klastingiems N. Venckienės apžavams 
? ESBO parlamentinėje asamblėjoje dalyvavo trys Lietuvos atstovai: Rūta Miliūtė, Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Bakas.
Neringos Venckienės advokatas Barry A. Spewack savo skunde rašo, kad Valstybės sekretoriaus sprendimas patenkinti Lietuvos ekstradicijos prašymą yra prieštaraujantys JAV Konstitucijai ir kad du kongresmenai jau pateikė Kongresui įstatymo pataisas, kurios leis Venckienei likti JAV, iki bus išnagrinėtas jos politinio prieglobsčio prašymas.
2018 m. rugsėjo 14 d. Neringa Venckienė užpildė skundą, kurį papildė dviem punktais. JAV Vyriausybė į juos atsakė, ir dabar pateikiamas atsakymas į vyriausybės išreikštą poziciją.
JAV Vyriausybė nurodė, kad ekstradicijos procedūrą nustato valstybės sekretorius, ir teismai turi mažai galių kištis į ekstradicijos procedūrą. Vyriausybė dar kartą patvirtino, kad ne teismų reikalas kištis į ekstradicijos procedūrą, ir kad tai yra JAV Valstybės sekretoriaus kompetencija.
Toliau advokatas vardina bylas, tačiau nurodo, kad JAV Apeliacinis teismas (Seventh Circuit) nusprendė, kad ekstradicijos tvarka negali būti taikoma naudojant Konstitucijos draudžiamus diskriminacinius faktorius, kaip rasė, religija, lytis, kilmės šalis ar politiniai įsitikinimai. Šis teismas taip pat nurodė, kad ekstradicija negali būti vykdoma „jeigu užsienio šalis ir jos teisės sistema naudoja itin brutalias ir barbariškas procedūras ir bausmes” ( ang. „in accordance with such other exceptional constitutional limitations as may exist because of particularly atrocious procedures or punishments employed by the foreign jurisdiction.”). Burt, 737 F.3d at 1486.
Pasak advokato, JAV Valstybės sekretoriaus pozicija „jokio tyrimo” dėl ekstradicijos prieštarauja minėtam Apeliacinio teismo sprendimui, kad žmogus negali būti išduotas užsienio valstybei, kuri naudoja „barbariškus metodus”.
Jis kaip pavyzdį pateikė Burto atvejį ir nurodė, kad Venckienė nežinojo, kad teismas atmetė šį argumentą.
Nors JAV Aukščiausias teismas Burto byloje nepasisakė dėl JAV Apeliacinio teismo argumento, tačiau, kaip nurodė JAV Vyriausybė, jis pabrėžė, kad tai ne teismų vaidmuo apibrėžti humanitarinius klausimus.
Nors Burto byloje teismas galiausiai patvirtino jo ekstradiciją, tačiau jis apsvarstė, ar ekstradicijos klausimo sustabdymas yra priežastis atmesti ekstradicijos prašymą.
Šioje byloje laikas tarp pareiškėjo atvykimo į JAV ir ekstradicijos prašymo nagrinėjimo yra trumpesnis – penki metai – tačiau, įvertinus aplinkybes, turi būti teismo įvertintas kaip pagrindas pasilikti JAV, kol toks ilgas ekstradicijos prašymo pateikimas gali būti paaiškintas.
Norėdama atkreipti teismo dėmesį, kad kaip ir Burto byloje, kai JAV teismas nurodė, kad „užsienio šalis naudoja barbariškus metodus”, Venckienė pateikė kelis pavyzdžius, kaip Lietuva ją persekioja ir tie metodai tikrai yra labai abejotini, kurie tik patvirtina jos abejones, kad ji negalės naudotis tomis teisinėmis priemonėmis, kurios egzistuoja modernioje teisinėje valstybėje.
Venckienė nurodo, kas atsitiko Lietuvoje iki šiol. Ji kaltinama nusikaltimais, kuriuos, neva, padarė Lietuvoje tuo metu, kai turėjo teisinę neliečiamybę. Ji buvo persekiojama, nors ir turėjo teisinę neliečiamybę. Tada ji tapo Lietuvos parlamento nare, ir vėl įgijo teisinę neliečiamybės, tačiau to vėl buvo nepaisoma. Lietuvos įstatymai jai negaliojo (The statute of limitations for the offenses lapsed so Lithuania resurrected the statute of limitations).
Tačiau visi šie kaltinimai jos adresu pagal savo prigimtį buvo sąskaitų suvedinėjimas, nukreiptas į vieną asmenį , ir tokie kaltinimai apskritai niekur kitur nėra pareiškiami ( Notably, these changes were in the nature of odious bills of attainder, directed at a specific individual and inapplicable to the public at large).
Lietuva pateikė begalę kaltinimų Venckienei, kuriuos JAV teismas atmetė kaip netinkamus ekstradicijai , nes JAV jie niekada net nebūtų laikomi kriminaliniais nusikaltimais.
Kaip žinia, Lietuvos generalinė prokuratūra iš pradžių į JAV nusiuntė ekstradicijos prašymą dėl, neva, N. Venskienės padarytos 39 nusikalstamos veikos, teismo nutartimi nustatyta, kad N. Venckienė įtariama, padariusi 35 nusikalstamas veikas – 5 nusikalstamos veikos priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų, 30 nusikalstamų veikų priskiriamos prie nesunkių nusikalstamų veikų. Teismas nutartyje „nutylėjo” ir dar keletą prokuroro metamų N. Venckienei įtarimų – pagal BK 119 straipsnį „Šnipinėjimas”, 121 straipsnį „Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla“, 123 straipsnį „Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais”.
Paskutinis BK straipsnis pripažįsta kaltu tą, „kas būdamas įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikai palaikant santykius su kita valstybe ar kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje viešojoje organizacijoje viršijo įgaliojimus arba sąmoningai neatliko pareigų, arba netinkamai jas atliko ir dėl to padarė Lietuvos Respublikos interesams prieštaraujančią veiką, dėl kurios padaryta ar galėjo būti padaryta didelės žalos”.
Lietuvos teismas nustatė, kad faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamoji padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakanka, tai – pareiškimai ir pranešimai, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, dokumentai, vaizdo įrašai, teismų sprendimai, informacija viešoje erdvėje, kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai. Visa tai atsispindi ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kuri sudaryta iš penkių į vieną sujungtų ikiteisminių tyrimų.
Didžiąją įtarimų dalį sudaro nusikalstamos veikos, kuriomis N. Venckienė, „veikdama organizuotoje grupėje ir kartu su Audrone Skučiene jai vadovaudama,” nurodydavo asmenims sekti A. Ūsą ir jo artimuosius, L. Stankūnaitę, advokatą G. Černiauską, advokatę L. Kraujutaitienę, Milinių šeimos narius, antstolė S. Vaicekauskienę ir kitus asmenis, rikti apie juos informaciją, o vėliau kai kuriuos duomenis viešai paskelbti. Nemažai nusikalstamos veikos epizodų N. Venckienei inkriminuojama už tai, kad ji apšmeižė mirusį (taip rašoma teismo nutartyje) teisėją J. Furmanavičių, V. Milinį ir A. Ūsą.
Buvusi teisėja ir Seimo narė kaltinama ir piktnaudžiavimu tarnyba, padarant didelę – 7 327,76 Lt žalą valstybei, kai savo veiksmais trukdė vykdyti teismo sprendimą, bei organizavimu Seimo nario Ryto Kupčinsko padėjėjos Ramintos Baltuškienės piktnaudžiavimą tarnyba, kai, siekdama sutrukdyti teismo sprendimo vykdymą, davė nurodymus kreiptis į įvairias valstybės institucijas, o gautus atsakymus perduoti jai. Iš teismo nutarties neaišku, ar Seimo nario R. Kupčinsko padėjėjai R. Baltuškienei yra pareikšti kaltinimai piktnaudžiavimu tarnyba, kurį suorganizavo N. Venckienė (taip rašoma teismo nutartyje).
Lietuvos prokuroras teigia, kad savo viešais pasisakymais įvairiose transliuojamose laidose, kaip antai, „Akistata”, „Paskutinė instancija” ir kt., bei savo knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę”, N. Venckienė menkina mūsų valstybės autoritetą, žemina prokurorus, teisingumą vykdančius teismus, tuo pakirsdama žmonių pasitikėjimą mūsų valstybės teisine sistema.
Už tai, kad keli organizuotos asmenų grupės nariai viešai pasisakė, jog Lietuvoje reikia pučo-perversmo, Maidano, visas vyriausybes ir parlamentus reikia susprogdinti ir pastatyti iš naujo, N. Venckienė yra įtariama viešais raginimais smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą.
2010 m. vasario 10 d. nesankcionuoto mitingo metu prie Kauno apygardos prokuratūros pastato N. Venckienės mažametis sūnus Karolis Venckus su nenustatytais mažamečiais asmenimis sugiedojo iškraipytą Lietuvos Respublikos himno tekstą. Dėl šio fakto N. Venckienei reiškiami įtarimai dėl valstybės simbolių išniekinimo – aut. pastaba).
Todėl Venckienė ir mano, kad Lietuvos valdžia jos atžvilgiu naudoja „barbariškas procedūras” („atrocious procedures.”). Ir ji įsitikinusi, kad tokios pačios „barbariškos procedūros” bus taikomos jos atžvilgiu, jeigu ji bus sugražinta į Lietuvą. Ir ją teis ta pati teismų sistema, kuri vieną kartą ją jau pavadino „teisinės sistemos pūliniu” ir „visos valstybės problema”.
Savo skunde Venckienė nurodė, kad yra persekiojama ir visa jos šeima, tačiau JAV Vyriausybė atsako, kad tie kaltinimai vargu ar gali būti traktuojami kaip „procedūros ar bausmės’.
Tačiau tie faktai kaip tik ir parodo, kad Neringa Venckienė negali tikėtis Lietuvoje objektyvaus teismo ir negali tikėtis, kad vietos (Lietuvos) valdžia atsižvelgs į jos skundus.
Faktai įrodo priešingus dalykus. Venckienė nurodė, kad ji buvo puiki valstybės pareigūnė ir neturėjo jokių nuobaudų iki pat 2010 m., kol nepradėjo kritikuoti teismų sistemos dėl 2008 m. prasidėjusios pedofilijos istorijos.
Ir tik po to, kai Venckienė viešai sukritikavo teismų sistemą ir korupciją joje, Teismų tarybos pirmininkas pradėjo prieš ją drausmės bylą dėl „nepagarbos teismui”.
Lietuvo Respublikos Seimo nariai nurodė, kad Venckienę Lietuvoje teis ta pati teismų sistema, kuri ją jau pasmerkė.
Todėl minėti faktai rodo, kad Venckienė nesulauks Lietuvoje teisingo ir objektyvaus teismo.
JAV Vyriausybė nurodo, kad minėti faktai ir skundai prieš Lietuvą nėra „barbariškos bausmės”, kaip Burto byloje, ir kad jie nėra „kankinimai”, kuriuos draudžia Konvencija prieš kankinimus, ir kuriuos savo skunde mini Venckiene.
Venckienė teigė, kad tai netiesa, jog ji nepateikė įrodymų, kad Lietuvoje ji gali būti kankinama. Atvirkščiai, Venckienė pateikė faktus ir įrodymus iš kitų bylų ir tribunolų nutarčių, kuriuose kritikuojamos labai žiaurios Lietuvos kalėjimų sąlygos.
JAV Vyriausybės atsakyme visi tie faktai pateikiami kaip mažareikšmiai, o Lietuva pažadėjo pataisyti kalėjimų sąlygas, tačiau jokių įrodymų tuo klausimu nepateikė.
Venckienė nurodė, kad, kai dingo jos brolis Drąsius Kedys, Lietuvos valdžia bandė nuslėpti faktą, kad jis buvo nužudytas, ir pateikė šį nužudymą kaip nelaimingą atsitikimą.
Venckienė taip pat nurodė, kad ji, jos šeima ir sūnus sulaukė grasinimų nužudyti, vieną iš kurių beveik viešai pasiuntė vienas politiškai su pedofilais susijęs žmogus, net nesibaimindamas pasekmių.
Buvo bandoma ją nužudyti, atsukant automobilio ratą, tačiau Lietuvos valdžia į tai nekreipė jokio dėmesio.
Venckienė tvirtina, kad Lietuvos valdžia norėjo ją užčiaupti, ir dabar bando ją nubausti už tai, kad jis kovojo su politiškai korumpuota sistema. Ji taip pat tvirtina, kad Lietuvoje yra pedofilų tinklas, kurio auka tapo ir jos dukterėčia, ir kad pedofilai Lietuvoje yra susiję su pedofilijos skandalu Latvijoje, kuris prasidėjo 2000 m.
Venckienė bijo, kad bus nužudyta, nes buvo nužudytas jos brolis ir daug kitų žmonių.
Advokatas Spewack taip pat nurodo, kad tokiam terminui, kaip „barbariškos procedūros ir bausmės“ (“atrocious procedures and punishments.”) nėra apibrėžimo.
Todėl pareiškėja teigia, kad visos šios paminėtos aplinkybės JAV vyriausybei turėtų būti patvirtinimas, jog negalima perduoti Neringos Venckienės šaliai, kuri taip elgiasi su žmonėmis, t.y. naudoja „barbariškus metodus ir bausmes“.
„Mes negalime užsimerkti ir nematyti, kas bus toliau su Neringa Venckiene, – teigia advokatas. Jis lygina kitus ekstradicijos atvejus, ir sako, kad „turi būti pasverta, ar ekstradicija nebus fundamentaliai neteisinga“.
Ką patyrė Neringa Venckienė ir ką ji patirs ateityje Lietuvoje, yra priešinga JAV teismų sistemos sąžiningumui ir pažeidžia pagrindinius sąžiningo teismo principus.
Venckienė pripažįsta, kad JAV Valstybės sekretorius sprendžia, ar ekstradiciją prašanti šalis atitinka bent minimalius Jungtinėse Amerikos Valstijose keliamus standartus, tačiau jo sprendimas nėra galutinis.
Turi būti bent viešas posėdis, kuris nuspręstų, ar Lietuva atitinka minimalius JAV keliamus reikalavimus, nes kitose bylose JAV Teismas pasisakė, kad „labiau tikėtina, nei netikėtina, kad prašanti šalis elgsis su asmeniu necivilizuotai“.
JAV Vyriausybė teigia, kad pareiškėja nepateikia naujų faktų, kurie pagrįstų, kad jai pateikti politiniai kaltinimai.
Tačiau kitoje byloje teismas nusprendė, kad reikia žiūrėti, ar tuo metu šalyje vyko sukilimas ar kiti smurtiniai politiniai neramumai.
Neringa Venckienė sako, kad ji dalyvavo šiame politiniame sukilime prieš Lietuvos korumpuotą teisinę ir politinę sistemą dėl to, kad buvo išprievartauta jos dukterėčia ir nužudytas brolis.
Ji sukūrė politinę partiją, kuri bandė pradėti minėtų įvykių tyrimą.
