Jonas Ivoška. Ar pilietiška pardavinėti savo gamtinį paveldą?

 Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa – teigia LR Konstitucijos 10 straipsnis.
Ar žemės pardavimas užsienio subjektams kelia grėsmę Lietuvos valstybės teritoriniam vientisumui, Tautos suverenų galių išsaugojimui visoje valstybėje ir Lietuvos piliečių gerovei?
Kokius tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus galėtume pažeisti,  saugodami Lietuvos subjektų nuosavybes teises į žemę?
Bandant atsakyti į kylančius klausimus, pirmiausia reikėtų aptarti nuosavybės santykių esmę.
Nuosavybės teisė (europinės civilinės teisės kontekste) apibrėžiama kaip subjekto teisė savo nuožiūra valdyti ir naudoti nuosavybės objektą bei juo disponuoti.
Disponavimas daiktu reiškia savininko teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą, jo dalis ar tam tikras teises (LR CK 4.37 str.). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė pereiti kitam subjektui gali ne tik savininko valia, bet ir pagal įstatymą arba teismo sprendimu. Užsienio valstybės teismui nacionalizavus užsienio subjekto turtą, jo turima nuosavybė Lietuvoje gali tapti užsienio valstybės nuosavybe. Ar kitos valstybės nuosavybės teisių į žemės sklypus, kurie gali sudaryti ištisas teritorijas, atsiradimas, nėra Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo praradimas, kai svetima valstybė savo nuožiūra naudos nuosavybės objektą? Pavyzdžiui, Lietuvos ar tarptautiniame teisme apsigynusi savininko teisę keisti žemės naudojimo paskirtį, svetima valstybė pradės kurti kolonistų gyvenvietes.
Grėsmės galimumas nėra vien teorinis. Tai, kad mūsų valstybėjė tautinės bendruomenės klaidingai tapatinamos su tautinėmis mažumomis, didelių kaimynų infiltrantai, kartu su vietiniais kolonistų ir nutautėjusių koloborantų palikuonimis, nesunkiai galėtų pagal tautų apsisprendimo teisę sukurti Lietuvoje svetinkūniškus valstybinius darinius su ES pritarimu. Ko vertas taptų mūsų Konstitucijos 10-asis straipsnis, ginantis Lietuvos teritorinį vientisumą ir nedalomumą?
Analizuojant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 4 skyrių „Kapitalas ir mokėjimai“ bei 2011 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos sprendimą, kuriuo tenkintas Lietuvos prašymas (2011-02-04) pratęsti pereinamąjį laikotarpį dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje, peršasi išvada, kad Lietuva nei 2003 m. Stojimo sutartimi nei  Stojimo aktu nėra įsipareigojusi užsienio subjektams pardavinėti žemę, vidaus vandenis ir miškus ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis kaip Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims. Tokia nuostata įrašyta tik Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. priimto įstatymo Nr. IX-1381 „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas“ 6 str. 1 dalyje.
Pažymėtina ir tai, kad minėto Konstitucinio įstatymo 5 str. pavadinimas skamba taip: „Draudimas parduoti žemę, vidaus vandenis ir miškus, kol į juos neatkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės“.
Ar šių minėto Konstitucinio įstatymo normų prieštaringumas laiko sutapties požiūriu nėra teisinė kolizija?
Lietuvos piliečiams nuosavybės teisių neatkūrimo fakto svarbą yra pripažinusi ir Europos Komisija savo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu: „ (…) kaip svarbu, kad pirmiau paminėta žemės ūkio reforma būtų užbaigta iki numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos“. Darydama prielaidą, kad žemės reforma Lietuvoje taip ilgai neužsitęs, Europos Komisija minėtu sprendimu nustatė: „2003 m. Stojimo akto IX priedo 4 skirsnyje nurodytas pereinamasis laikotarpis dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje pratęsiamas iki 2014 m. balandžio 30 d.“ Atkreiptinas dėmesys , kad Stojimo akto IX priedo 4 skyriaus nuostatos, nustačiusios, kad Lietuva nuo Stojimo sutarties pasirašymo dienos (2003-04-16) septynerius metus gali taikyti jos teisės aktuose nustatytas taisykles (po septynerių metų termino pratęsimo tos taisyklės taikytinos iki 2014 m.  balandžio 30 dienos), nekalba apie tai, kad nuo pereinamojo laikotarpio atidėjimo datos turės būti parduodama  žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemė. Čia kalbama apie „žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą“, nenustatant įsigijimo būdo (nuoma, uzufruktas ar nuosavybė). Tiesa, šiame dokumente pasakyta: „ Valstybės narės piliečiui įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus bet kuriuo atveju negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną, arba griežtesnės sąlygos nei trečiosos šalies nacionaliniam subjektui.“ Pažymėtina, kad Stojimo sutarties pasirašymo dieną (2003-04-16) galiojo žemės ir miškų pardavimo tvarka  nustatyta LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2003 -04-09 dienos, o jame (9 str.) buvo nustyta, kad užsienio subjektai negali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties, miškų ūkio paskirties ir visos eilės kitų paskirčių žemės. Dėl to, kalbėdami apie prievoles  dėl žemės pagal Stojimo sutartį, mes esame saistomi tik Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, kur kalbama ne apie žemės pardavimą, o apie laisvą kapitalo judėjimą.
Ką turėtumė daryti, artėjant 2014 m. balandžio 30 dienai, reiktėtų nuspręsti, atsakius į tris klausimus.
Pirma, ar spėsime užbaigti žemės reformą iki 2014 m. balandžio 30 dienos , kurios nebaigtumas Europos komisijos pripažintas svarbia  kliūtimi leisti  laisvą kapitalo judėjimą Lietuvoje , kurį garantuoja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 63-66 straipsniai?
Antra, ar laisvam kapitalo judėjimui užtikrinti nėra kitų sąlygų, išskyrus savo žemės (gamtinio paveldo) pardavinėjimą?
Trečia,  ar nuosavybės teisių į žemę perleidimas užsienio subjektams, užtikrinant laisvą kapitalo judėjimą gali būti traktuojamas kitaip, nei savo teisių į atitinkamą teritoriją atsisakymas?
Atsakymas į pirmąjį klausimą gana aiškus – NE, nespėsime. Todėl nepateisinę Europos Komisijos lūkesčių dėl savo vangumo, atliekant namų darbus, turėtume ieškoti būdų laisvą kapitalo judėjimą nuo 2014-04-30 užtikrinti kitomis formomis, nei žemės pardavimas. Kitų formų laisvam kapitalo judėjimui garantuoti sėkminga paieška leistų mums duoti teigiamą atsakymą į antrąjį klausimą. Pabandykime!
Daiktinė teisė, sietina su kapitalo judėjimo tikslais, t.y. naudoti svetimą daiktą pajamoms ir pelnui gauti, gali reikštis teisės turėtojo galimybe įgyvendinti ne visas (valdymo, naudojimo ir disponavimo) teises, o tik kai kurias iš jų.
Žemės naudojimas pagal uzufrukto sandorį – tai uzufruktoriaus (naudotojo) teisė naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.
Ar žemės naudojimas uzufrukto pagrindais trukdo laisvai judėti kapitalui, jeigu žemės naudotojas (uzufruktorius) iki mirties (fizinis asmuo) arba 30 metų ( juridinis asmuo) iš svetimo daikto naudojimo gali gauti produkciją, pajamas ir pelną?  Šios uzufruktoriaus teisės išlieka ir pasikeitus daikto savininkui (pvz., perėmus žemę paveldėtojui).
Mūsų nuomone, toks žemės naudotojo teisinis statusas ir užtikrina laisvą kapitalo judėjimą, ir išsaugo Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą.
Atsakant į trečiąjį klausimą dėl nuosavybės teisių užsienio subjektams perleidimo ir tuo pačiu Lietuvos valstybės teritorijos nedalijamumo išsaugojimo, reikėtų atkreipti dėmesį į Žemės įstatyme pateiktas pagrindinių sąvokų formuluotes. Antai,  apibrėžiant žemės sklypą, jis apibūdinamas kaip „teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas“.
Ar užsienio subjektas, o ypač užsienio valstybė, įsigydama nuosavybės teise Lietuvos teritorijos dalį, kurioje savo nuožiūra gali realizuoti valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės, nėra  Lietuvos subjekto teisių į teritoriją perėmėjas?  Kokios teisės toje teritorijoje lieka Lietuvos valstybei ar kitiems Lietuvos subjektams?
Pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, kuriai priklauso išimtinė teisė į žemės gelmes, („žemės plutos (litosferos) dalis, pradedant podirvio uolienų paviršiumi…“), perleidus užsienio subjektui paviršinius plotus, neturės galimybės realizuoti  savo teisės ir į žemės gelmes, jeigu teritorija (žemės sklypas) neterminuotai priklausys užsienio subjektams. Tokio sklypo paėmimas visuomenės poreikiams pagal tarptautinių teismų praktiką, kuri nepriklausys nuo Lietuvos, gali būti Lietuvos subjektams  ekonomiškai neįveikiamas.
Tad pagalvokime ar išmintinga, ar moralu, ar neišvengiama pardavinėti savo gamtinį paveldą, kurį, beje, mūsų protėviai iš ISTORIJOS išpirko kraujo už Tautos laisvę kaina?