Įstaiginiai Žmonės! perduokite senelių dovanas Anūkei. Bent gailestingumo metams prasidėjus būkite su Širdimi…

     Gruodis yra toks laikas, kai artėja pačios gražiausios metų šventės.
Visi aplinkui sveikina vieni kitus, linki pačių gražiausių ir šilčiausių jausmų. Šeimos susėda prie bendro stalo, išpuoselėto meile ir dvelkiančio laukimu. Vaikai ir anūkai, seneliai ir tėvai džiaugiasi artumu ir buvimu kartu. Iš širdies dovanojamos dovanos, mažos jos ar didelės, teikia džiaugsmo tiek senam, tiek jaunam, tiek vaikui, tiek suaugusiam.
Tačiau ne kiekviena šeima gali pasidžiaugti ramybe ir artimųjų šiluma bei buvimu kartu.
Sūnaus netektis, dukters ir anūko atskyrimas, anūkės nematymas jau 43 mėnesius drasko senelių širdis. Kiekvieną dieną jie sutinka su viltimi, kad galbūt ši diena bus ta, kuri leis pasidžiaugti mažu stebuklu: anūkės šypsena, skambučiu, laišku ar kitu švelniu žodžiu. Juk, seneliai savo rankomis ir širdimi į šią mažą, trapią būtybę sudėjo svajones, puoselėjo ir augino asmenybę. Kiekvienais metais, kiekviena proga ar be jos seneliai iš širdies dovanoja dovanas skirtas mylimai anūkei. Jie niekada nežino, ar tos šiluma apipintos anūkei skirtos su meile dovanojamos  ir skiriamos dovanėlės ją pasiekia. Niekas jiems nepasako, o juo labiau neparodo anūkės. Niekas nepapasakoja kaip jai sekasi mokytis, groti fleita. Niekas nepasidalina tuo, kaip plečiasi anūkės veikla, kokie lankomi būreliai.
Šias Šv. Kalėdas, kaip ir prieš tai buvusias seneliai sutiks be pačių artimiausių žmonių, prie stalo nesėdės nei vaikai, nei anūkai. Ar gali būti kas nors skaudžiau, kaip vienuma ir širdies skausmas? Kažkada namai Klonio gatvėje buvo pilni anūkų krykštavimo, vaikų šypsenų, o dabar liko tik nuotraukos ir prisiminimai, o taip pat neblėstanti viltis, kurią iš paskutiniųjų norima atimti…
Seneliai savo anūkės vardu švenčių metu ir vėl degs žvakutes ant sūnaus kapo ir brauks nevieną skausmo ašarą.
Bet…
Žmonių, kurie yra neabejingi kitų likimams ir skausmui dėka senelių viltys niekada nebus sužlugdytos, jie visada jaus palaikymą ir paramą, girdės šiltus ir viltį teikiančius žodžius. Jie visada sieks ir tikėsis, kad jų siunčiami linkėjimai, dovanos, šiluma ir meilė pasiekia adresatą ir suteiks džiaugsmo mažai ir mylimai anūkei, kuriai buvo pinamos kasos ir sekamos pasakos, tuo metu, kai augo senelių, o kartu ir savo gimtuosiuose namuose.
Ką dar seneliams reikėtų paaukoti, kad artimieji, kurie yra atskirti galėtų sugrįžti į gimtuosius namus prie Šventų Kūčių stalo ir pasidalinti Šventu Kalėdaičiu?…