Buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario Ryto Kupčinsko padėjėja-sekretorė Raminta Baltuškienė – tremtinių vaikas, dora sąjūdininkė, aktyvi įvairių pilietinių akcijų dalyvė, mūsų valstybės vadovų ar institucijų pagerbta dešimtimis apdovanojimų (pastarieji yra pridėti ir prie jos bylos, kuri baigiama nagrinėti Šiaulių Apygardos teisme]. Tačiau „šluba Lietuvos teisėsauga”, Rūtos Janutienės žodžiais tariant, be jokių skrupulų ir ją įrašė į vadinamąją Garliavos „perversmininkų” sąrašą.
R. Baltuškienė kaltinama trukdžiusi vykdyti pareigas antstolei, valstybės tarnautojo įgaliojimų viršijimu ir bendrininkavimu organizuotoje grupėje.
Šiaulių Apygardos teisme liudijo Kauno savivaldybės darbuotojai, buvęs parlamentaras Rytas Kupčinskas, žiniasklaidos atstovai, Garliavos mergaitės gynėjai ar šiaip socialiniuose tinkluose diskutavę žmonės, tačiau nė vienas jų nepateikė įrodymų, kurie paremtų mestus kaltinimus – niekas taip nepakentė prokuratūrai kaip patys prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, savo „fantazijas“ įgarsinantys greitakalbe, nudelbę akis…
„Šluba” Lietuvos teisėsauga, sukurpusi Garliavos bylas, sugriovė ne vieno žmogaus gyvenimą, sužugdė verslus, karjeras bei be laiko pasiuntė Anapilin ne vieną pilietišką, neabejingą kitų skausmui žmogų.
Itin skaudžios netekties ženklu paženklinta ir Ramintos Baltuškienės šeima – neatlaikęs ilgamečio žmonos persekiojimo bei patyčių, staiga mirė R. Baltuškienės vyras. Dar ir dabar girdžiu jos širdį veriančius žodžius, ištartus 2015 metais (!) Apygardos teismui pradėjus naginėti šią bylą. Atsakydama į teisėjo R. Jurgaičio klausimą apie šeiminę padėtį, moteris liūdnai teištarė: „Pradėjus tyrimą buvau ištekėjusi, o dabar – jau našlė…”
Kad pamatytume nacionalinės teisėsaugos negalią, patys įvertintumėte jos laipsnį, siūlome susipažinti su baigiamąja R. Baltuškienės kalba Šiaulių Apygardos teisme.
* * *
Ramintos Baltuškienės baigiamoji kalba [pridėta prie bylos]:
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMUI
Baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-332/2019
KALTINAMOJI:
RAMINTA BALTUŠKIENĖ, gim. [...],
gyv. [...]
KALTINAMOSIOS PASKUTINIS ŽODIS
Palaikydama šioje byloje savo duotus parodymus, mano gynėjo pasakytą baigiamąją kalbą, trumpai akcentuoju sekančius argumentus, paneigiančius man pareikštą kaltinimą tiek iš procesinės, tiek ir iš materialinės pusės.
1. Dėl man pareikšto kaltinimo neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymams.
Lietuvos Respublika pagal mūsų valstybės Konstituciją yra būtent teisinė valstybė. Tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Preambulėje (Konstitucijos Preambulės septintoje pastraipoje). Todėl ir iš šio teisinės valstybės principo seka, kad piktnaudžiavimas tarnyba, juo labiau, nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnyba, gali būti kaltininko padarytas ir teismo kaltininkui inkriminuotas tik tuomet, jeigu tas kaltininkas iš tiesų pažeidžia ir pažeidžia būtent konkrečias valstybėje kompetentingų asmenų priimtas ir galiojančias teisės normas. Iš kitos pusės, jeigu kokie nors asmens veiksmai valstybės kaltintojo deklaratyviai įvardijami piktnaudžiavimu tarnyba, tuomet tas valstybės kaltintojas turi nuo pat proceso pradžios nurodyti, kokias gi konkrečias teisės normas tas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo pažeidė.
Nors šioje byloje pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį esu kaltinama kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo esą nusikalstamai piktnaudžiavusi tarnyba, tačiau kaltinime nebuvo ir nėra nurodyta, kokius gi teisės aktus kaltinime deklaruojamais veiksmais aš, kaip tas prilygintas valstybės tarnautojui asmuo, esą pažeidžiau. Todėl nuo tokio kaltinimo gintis yra iš esmės neįmanoma. Be to, manau, kad esant tokioms aplinkybėms ir teismui, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų, neįmanoma šioje byloje priimti apkaltinamąjį nuosprendį mano atžvilgiu. Priešingu atveju, teismas, iš vienos pusės, privalėdamas būti bylos procese nešališkas, iš kitos pusės, tam kad tenkintų nepagrįstą prokurorės prašymą ir mane nuteistų, turėtų neabejotinai išeiti už nagrinėjamo kaltinimo ribų ir už prokurorę galvoti, kokių gi specialiųjų teisės normų reikalavimų pažeidimus man inkriminuoti. Šiuo atveju jau net nekalbu apie tai, kad tokiu atveju būtų „pastatytas vežimas prieš arklį“, t.y. tokiu būdu su savo gynėju sužinotume apie man inkriminuotą galutiniu teismo procesiniu dokumentu kaltinimo versiją jau po paties baudžiamosios bylos išnagrinėjimo.
Todėl dar kartą prašau įsigilinti į mano ir mano gynėjo argumentus dėl man pareikšto kaltinimo neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, o taip pat teisingai teisminei praktikai.
2. Dėl papildomo įrodymų išreikalavimo ir išnagrinėjimo būtinumo.
Jeigu teismas vis tik nenustatytų pagrindo perduoti bylą (bent jau mano dalyje) kaltinamojo akto trūkumų ištaisymui, tokiu atveju tam, kad byla pagal man pareikštą joje kaltinimą būtų teisingai išspręsta, turi būti atliktas papildomas įrodymų išreikalavimas ir išnagrinėjimas – bent jau toje apimtyje, kurioje prašė mano gynėjas.
3. Dėl man pareikštų pagal sutaptį kaltinimų pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (tariamas piktnaudžiavimas tarnyba) 231 straipsnio 1 dalį (tariamas nusikalstamas trukdymas antstolei).
Nors esu kaltinama kaltinamajame akte ir prokurorės pareiškime dėl kaltinimo patikslinimo deklaruojamus veiksmus atlikusi esą veikdama organizuotoje grupėje, tačiau kaip motyvuotai parodžiau šioje byloje, aš nei kaltinime nurodytai, tai yra tariamai organizuotai grupei, nei jokiai kitokiai bendrininkų grupei nepriklausiau, aš nei žodžiu susitarusi, nei kokiais nors bendrais veiksmais niekam nebendrininkavau. Ir taip yra jau vien todėl, kad man niekada nebuvo ir žinoma, kad būtų buvę ruošiamasi trukdyti antstolei įvykdyti kaltinime minimus teismo sprendimus dėl mergaitės Deimantės Kedytės perdavimo iš jos globėjos, tuometinės Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės tos mergaitės motinai Laimutei Stankūnaitei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija su šia dabar nagrinėjama baudžiamąja byla netiesiogiai susijusioje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-719/2018 priėmė 2018 m. liepos 4 dienos nutartį, kurioje tame tarpe išaiškino, jog: Baudžiamojo kodekso 25 straipsnis įtvirtina, kad bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas; praktikoje aiškinama, kad, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti; bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2012); kita vertus, bendrininkavimo būtinasis požymis yra ir tyčia, kuri reiškia, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą; būtina, kad kaltininkas turėtų galimybę suvokti kito asmens veiksmus ir jo sumanymo turinį; esant pagrįstų abejonių dėl tokios galimybės buvimo, asmuo negali atsakyti kaip bendrininkas už kito asmens veiksmus.
Taigi grįžtant prie šios dabar nagrinėjamos baudžiamosios bylos, dar kartą akcentuoju, jog aš nei pati turėjau kokią nors tyčią trukdyti antstolei vykdyti minėtuosius teismo sprendimus, nei suvokiau, kad tai ruoštųsi daryti minėtoji, tuo metu turėjusi ir Lietuvos Respublikos Prezidentės pasitikėjimą, tebedirbusi Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė, iš kurios mažametė Deimantė Kedytė turėjo būti vykdant teismo sprendimus antstolės paimama. Taip pat dar kartą kartoju, jog tiek, kiek domėjausi visa ta minėtojo vaiko likimo istorija, aš, kaip nuo pat Lietuvos Sąjūdžio pradžios buvusi aktyvi sąjūdietė, vien kaip aktyvi mūsų visuomenės narė, visuomenininkė domėjausi, kad nurodytojo mažamečio vaiko atžvilgiu nebūtų taikoma perdėta, neteisėta prievarta, kad nebūtų pažeistos to vaiko konvencinės teisės. Ir gausūs mano gynybos pateikti šioje byloje dokumentai patvirtina, jog Lietuvos Sąjūdžio vardu rašiau raštus aukštoms mūsų valstybės institucijoms prašydama užtikrinti to vaiko apsaugą ir šalia to buvau ne kartą pagerbta net aukščiausių Lietuvos Respublikos valdžios institucijų už aktyvią mano visuomeninę veiklą. Šalia to, aš niekada, jokiomis aplinkybėmis nerinkau neteisėtai ar kokiu nors panašiu būdu jokios informacijos apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai Laimutei Stankūnaitei. O todėl ir neperdaviau kokiu nors neteisėtu būdu gautos informacijos Neringai Venckienei ar Audronei Skučienei bei negalėjau tokios informacijos joms perduoti. Pažymėtina, kad man pareikštame kaltinime prokurorė niekaip ir nekonkretizuoja, kuo pasireiškia tas prokurorės deklaruojamas mano esą atliktas neteisėtas informacijos apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai Laimutei Stankūnaitei. Be to, ir iš paties kaltinimo, ir iš pačios baudžiamosios bylos medžiagos taip pat niekaip ir neaišku, ar buvo paslaptimi (o jeigu buvo, tai kokiu pagrindu buvo) kokie nors valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmai ir sprendimai, susijusiję su mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai Laimutei Stankūnaitei. Manau, jog šiuo atveju vėlgi yra svarbios Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos ir šiuo atveju konkrečiai yra aktualus šios Konstitucijos Preambulės septintojoje pastraipoje įtvirtintas atviros Lietuvos valstybės principas. Iš pastarojo konstitucinio principo tame tarpe seka, kad valstybės valdžios ar valdymo institucijų veiksmai ar sprendimai turi būti vieši, o jeigu kokie nors mūsų valstybės valdžios ar valdymo institucijų veiksmai ar sprendimai būna slapti, jie turi būti įstatymų nustatyta tvarka įslaptinti. Man nieko nebuvo ir iki šiol nėra žinoma, kad kurie nors valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmai ir sprendimai, susijusiję su mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) perdavimu jos motinai Laimutei Stankūnaitei, būtų buvę kokia nors tvarka įslaptinti. Nieko apie tai nematyti ir iš šios bylos medžiagos.
Būdama jau solidaus amžiaus, gimusi 1941 metais, buvusi su tėveliais ištremta 1948 metais į tolimą Krasnojarsko kraštą Sibire ir ten kentėjusi, esu praeityje neteistas žmogus, jokių nusikalstamų veikų per jau ilgą savo gyvenimą nepadariau ir nedariau. Per visą savo darbinio amžiaus gyvenimą mokiausi, dirbau, gyvenau šeimoje. Dabar esu našlė, senatvės pensininkė, gyvenanti iš gaunamos gana nedidelės pensijos. Byloje nėra jokių mano asmenį kompromituojančių duomenų. Tokių duomenų ir negali būti, nes, kaip nurodžiau, visą ligšiolinį savo gyvenimą nugyvenau sąžiningai – laikiausi visų gerų papročių bei įstatyminių reikalavimų.
Galutinai prašau:
įvertinti šioje baudžiamojoje byloje mano duotus parodymus, mano gynėjo baigiamąją kalbą ir išsamiai išnagrinėjus visus byloje surinktus įrodymus ir, jeigu Apygardos teismas ir toliau nepasinaudos savo įgalinimais perduoti šią bylą prokurorui dėl kaltinimo akto neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimams ar nepasinaudos savo diskrecijos teise ir neatnaujins šioje byloje įrodymų tyrimo, nagrinėjimo, tokiu atveju:
- mane, Ramintą Baltuškienę, šioje baudžiamojoje byloje išteisinti (nesant mano veikoje nei man inkriminuojamų, nei jokių kitų nusikalstamų veikų sudėčių; nesant net nustatytų nusikalstamų veikų įvykių, kurie šioje byloje bandomi man inkriminuoti);
- man pareikštus visus civilinius ieškinius atmesti kaip nepagrįstus;
- nepriteisti iš manęs jokiems asmenims bylinėjimosi, proceso išlaidų;
- panaikinti visas šioje byloje mano atžvilgiu taikomas procesinės prievartos priemones.
Raminta Baltuškienė
