I
š tiesos.lt
Pirmąją dalį skaitykite ČIA ir ČIA
Aš, Jūs, Garliavos mergaitės gynėjai, jos prigimtinė šeima, įvykių stebėtojai bei teroro prieš Kedžius ir Venskus liudininkai, kablelį, jei būtų jų sprendžiamoji galia, rašytų po „nuteisti negalima”, nes tiesiog nėra už ką. Šiaulių Apygardos teismo teisėjai, prokurorai, keli kaltinimo liudytojai, sisteminė žiniasklaida nusprendė priešingai.
Audronė Skučienė – kažkokio darinio steigėja ir vadė?
Moterį Šiaulių Apygardos teismas nuteisė už tai, kad ji tiksliai nežinia, KADA, KAIP, KUR „subūrė organizuotą žmonių grupę”. Vadinasi, jei stoji ginti savo giminę, šeimą, tai jau susidaro nemenka grupė žmonių, kurie susivieniję prieštarauja jų interesus pažeidžiančiai sistemai, ir jie visi jau gali būti pavadinti organizuota grupe, bendrininkais ar net nusikalstamu susivienijimu? Na, o jei kiekvienas giminaitis turi draugų, kaimynų, sekėjų, tai, vadovaujantis geometrinės progresijos metodu, ikiteisminis tyrimas gali suformuoti kone armiją? Juolab kad Garliavos įvykių metu visa žiniasklaida, politikai, socialinių tinklų žinios „dirbo” vienam tikslui – informuoti visuomenę ir sutelkti vaiko gynybai dar neatbukusius svetimam skausmui žmones. Tuometiniuose TV informaciniuose ar publicistinių laidų siužetuose regėjome garsius visuomenės atstovus, kurie komentavo įvykius ? Garliavoje, matėme ten drauge su budėtojais besimeldžiančius kunigus.
Taigi Šiaulių Apygardos teismo nuosprendyje rašoma, kad tai įvyko „tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku”, nors teisme „feisbukines” versijas palaikė tik trys liudytojai ir to ikiteisminio tyrimo baigiamojo akto „rezgėja” A. Gecevičienė, teisėjai visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad proceso metu bent tris kartus daugiau liudytojų sakė, kad jokių organizuotų grupių Garliavoje nebuvo. Juolab, kad tame pat nuosprendyje kažkodėl išvardijami tik tie ? la organizuotos grupės nariai, kurie susieti giminystės, kaimynystės ar kolegiškais ryšiais? Ir nuosprendyje atsiranda teiginys, kad garsioji teta ir kirpėja A. Skučienė gebėjo kažką suburti, o tyrėjai prisipažįsta, kad nepasistengė „atrasti” daugiau kokio nors mistinio darinio narių [„ir kitus ikteisminio tyrimo nenustatytus asmenis" – citata iš Šiaulių Apygardos teismo nuosprendžio – aut past.] Taigi šiuo ikIteisminio tyrimo teiginiu teismas tarsi ir pripažįsta, kad proceso metu ir jie tų kitų vadinamosios Garliavos „pasipriešinimo stovyklos” narių nenustatė.
Šio ilgojo nuosprendžio 94–95 puslapiuose eilinį kartą kartojama tirada apie mistinės organizacijos sukūrimo tiksliai nenustatytą laiką, tačiau drąsiai teigiama, kad A. Skučienė kartu su ja kaltintiems bei „kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o šie, vykdydami paminėtus reikalavimus, nurodė pasipriešinimo stovykloje esantiems nenustatytiems asmenims rinkti informaciją apie privatų [civilinių ieškovų pavardės – aut.past.] gyvenimą bei surinktą informaciją pateikti jai [A. Skučienei] ir asmeniui N.V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas.” Kur nenustatyti asmenys „surinktą” informaciją dėjo ir ar ji yra prie daiktinių bylos „iliustracijų”, lieka kiekvieno šia byla besidominčio fantazijos reikalas.
Tiesiog neįmanoma pripaišyti narystės organizacijai, kurios nėra. Tačiau yra L. Kedienės sesuo ir N.Venckienės teta. Yra teismų sistemos pūliniu pavadinta tai sistemai pasipriešinusi teisėja. Yra jų kaimynai. Politikai ar jų padėjėjai, kuriuos suradus socialiniuose tinkluose ar klausantis telefoninių pokalbių, galima surikiuoti taip, kaip reikia ikiteisminiam tyrimui, kad būtų užgožta, o pagaliau nuslopinta esminė Garliavos istorijos byla – pedofilijos byla.
Pragertos sąžinės ir proto byla?
Jeigu būčiau panaši į vieną pragertos fantazijos lygio žurnalistę, pasiūlyčiau atnaujinti visus įmanomus, regis, 20, ikiteisminių tyrimų ir į nuskriaustų šeimų pasipriešinimo grupės sąrašą įrašyti visus visuomeninės organizacijos „Drąsiaus kelias”, politinės partijos „Drasos kelias” narius bei 2012 metais į Lietuvos Respublikos Seimą kandidatavusius asmenis. Nors ironizuoju, bet būtų tikrai solidus darinys… Gal net pats baisiausias – organizuotas susivienijimas.
Tačiau, ačiū Dievui, tokia nesu. Bet 2010–2012 metais lankiausi Garliavoje. Ir kai reikėjo kažkam įteikti keliasdešimt Šiauliuose pasiūtų Trispalvių, kurias siūliau panaudoti kiemo ar namo apkabinimui, jei kartais prasidėtų kokia nors ataka, kreipiausi į Audronę Skučienę. Moteris iš pradžių nė nesuprato, ką aš čia jai siūlau [ot vadė! – aut. nusistebėjimas], todėl ilgokai aiškinau, kam tiek vėliavų atvežiau. Arba tuokart p. Audronė nė negalvojo, kad koks neteisėtas aktas valstybės vardu bus vykdomas. Todėl vėliavas paėmė tik tuomet, kai pridūriau, jei tam tikslui jų panaudoti nereikės, galima tiesiog padovanoti kaimynams, solidariai palaikiusiems mažos mergaitėms gynybą.
Tiesa, vėliau sužinojau, kad dalis vėliavų ir buvo išdalinta kaimynams. O lemtingąjį 2012 m. gegužės 17 d. rytą, kai jau paaiškėjo, kad telkiamos didžiulės pajėgos vaiko pagrobimui iš gimtųjų namų, kaimynai bėgo į senelių Kedžių kiemą tomis dovanotomis vėliavomis nešini…
Asmeniškai liudiju – jokios organizacijos Klonio gatvėje neaptikau…
Šita mano bendravimo su A. Skučiene patirtis byloja, kad nei ruošėsi šeima gynybai, nei kokias grupes kūrė. Nors abejodami, padejuodami ir pasiguosdami jie tikėjo Lietuvos teisėsauga ir negalvojo, kad maža jų giminės atstovė bus išplėšta iš jai įprastos aplinkos tokiu žiaurių būdu, pasitelkus, anot prezidentės D.Grybauskaitės, perteklines policijos bei specialiųjų būrių pajėgas. Be to, manau, yra logiška, kad iš visos Lietuvos vaiko ginti į Garliavą suvažiavę žmonės kreipdavosi ir šviežiausią informaciją išgirsti norėdavo iš mergaitės artimųjų, kiekvienam tapusių artimais ir pažįstamais iš TV laidų bei nuotraukų laikraščiuose. Būtent A.Skučienė tuo metu buvo Klonio įvykių veidas, galėjęs turėti objektyvios informacijos. Vėliau šis veidas tapo kaltinimo smaigaliu, vis paminint ilguose nuosprendžiuose, kad už jos visą laiką yra „asmuo N.V.” Ten ir liks tas asmuo, nes yra šios giminės, šeimos narė.
Taigi, jei nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas neįrodė, kada ir kas, kokiai nors taikaus pilietinio pasipriešinimo grupei priklausė, o daugiau nei 95 proc. liudijusių paneigė kokios nors organizuotos grupės buvimą apkritai, už ką Šiaulių Apygardos teismas „apdovanojo” Audronę Skučienę baudžiamuoju teistumu?
Beje, didžioji dauguma Šiaulių Apygardos teisme liudijusių teigė, kad stichiškam piliečių sulėkimui į Garliavą niekas nevadovavo, nebuvo jokių A.Skučienės nurodymų sekti kokių nors asmenų privatų gyvenimą ar kad Klonio gatvėje veikė seklių grupė. Aptariamajame nuosprendyje cituojamų telefoninių pokalbių išklotinės ar tiesiog „lengvos tų pokalbių” traktuotės, įtariu, kėlė neviltį tyrėjams, kai reikėjo ką nors nusikalstamo iš jų „išspausti”. Kodėl? Ogi todėl, kad kalbantieji aptarinėjo ne paslaptis, o… žinias, transliuotas per teisėtas bei legalias Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemones. TV laisvai rodė, o laikraščiai rašė apie antstolių, advokatų, teisėjų kontoras bei namus, kalbino tų ofisų ir gyvenamųjų namų savininkus, tačiau tuomet nė vienas iš žurnalistų pakalbintųjų nereiškė pretenzijų ir neprašė nerodyti tos aplinkos, kurioje jie dirba ar gyvena. Bet vėliau pasiklausomuose pokalbiuose ta pati viešų viešiausia informacija, aptarinėjama mergaitės gynėjų asmeniniuose telefoniniuose pokalbiuose, kažkodėl tapo svarbiais kaltinimo argumentais, įrodančiais sekimą ar pan.
Beje, teismo posėdžiuose paaiškėjo, kad labai privati informacija buvo renkama apie tuomet dar teisėją Neringą Venckienę. Į atsargą išleistam policijos komisarui buvo įsakyta išsiaiškinti net tokią detalę, „ar Neringa Venckienė pati gimdė sūnų ar įsivaikino”.
Dar vienas „pritempimas” – Šiaulių Apygardos teismo nuosprendyje nurodoma, kad „nepažįstamas asmuo”, išgirdęs kavinėje dviejų moterų pokalbyje, kurių vieną – TV veidą A.Skučienę – jis atpažino, minint Milinienės pavardę, sunerimo ir iš karto informavo policiją.
Tokių „pritempimų” šiame nuosprendyje tiek daug, kad nė nenorėdama imu abejoti visų rezonansinių bylų Lietuvoje baigtimi.
„Šiaulių Apygardos teismas nusprendžia:
Audronę Skučienę pripažinti kalta padarius šias nusikalstamas veikas ir nuteist:
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3d. Ir 154 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3d. Ir 167 str. 1d. – laisvės apribojimu 1 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3d. ir 168 str. 1d. – laisvės apribojimu 1 metams ir 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3d. Ir 228str. 2d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1,2,3,4 dalimis, 5d. 2p. paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo bei apėmimo būdais, jas iš dalies sudedant bei griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams;
Remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1d., 2d. 8p., 4d. [Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija] 67 str. 2d., 6p., 71 str., bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir Audronę Skučienę įpareigoti per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jai paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL [1 MGL – 37,66 Eur] dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pervedant į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sąskaitą SEB banke LT70 7044 0600 0026 9468.
Audronę Skučienę pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo Audronei Skučienei palikti jai kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.”
Audronė Skučienė gynė savo giminę, t.y. mažametę dukterėčią, ir Šiaulių Apygardos teismas ją „įvertino” tokia bausme. Ši informacija dar netspindi civilinių ieškinių sumos.
Siūlau palyginimui neseną Tiesos.lt publikaciją, kurios herojus – pedofilas. Nuteistosios bendraaamžis, nutvertas nusikaltimo vietoje su nepilnamečiais berniukais, Šiaulių prokurorų ir teisėjų nubaustas pinigine bauda be jokių apribojimų. Reikia, kad diedukas dar ir „pasididžiavimo” paraduose suspėtų pasidemonstruoti.
Iš tiesos.lt 2016 m. birželio 16 d.
