Straipsnio autorė Marija Keršanskienė.
Seksualinis smurtas – jautri ir skaudi tema. Anot Paramos vaikams centro psichologės, programos „Vaikystė be smurto” vadovės Ievos Daniūnaitės, dažnai suaugę žmonės, susidūrę su šia tema, išsigąsta ir sutrinka. Kalbamės apie tai, kas gali padėti atpažinti, jog vaikas patiria seksualinę prievartą, kaip neišsigąsti ir padrąsinti vaiką kalbėti, kur ieškoti pagalbos, mitus ir pasekmes.
Kas yra seksualinis smurtas?
Tai suaugusių žmonių veiksmai, kurie skirti patirti seksualinį pasitenkinimą, nors tai visai neatitinka vaiko interesų ir jo raidos amžiaus. Paprastai visiems suprantama, kad išžaginimas yra seksualinė prievarta, tačiau yra taip pat tokie dalykai kaip intymių kūno vietų lietimas arba vertimas vaiką jas liesti, intymių vietų rodymas, pornografinės medžiagos rodymas siekiant vaiką sujaudinti arba sukrėsti. Taip pat galimas vertimas vaikui filmuotis ar fotografuotis sekso scenose, pornografijai, filmams arba nuotraukoms. Visa tai yra seksualinė prievarta.
Mūsų įstatymuose seksualinė prievarta yra tikriausiai labiausiai apibrėžta prievarta. Į įstatymus yra įtraukti netgi tokie atvejai, kai vyresni asmenys rašo ar skambina vaikui ir kviečia jį susitikti, jei pavyksta teisėsaugai įrodyti, kad skambinama siekiant vėliau išnaudoti vaiką. Taip pat vaikai gali būti parduodami asmenims, kurie nori juos seksualiai išnaudoti. Vaikai gali būti parduodami toje pačioje šalyje arba išvežti į užsienį. Taip uždirbami dideli pinigai. Yra atvejų, kai savo vaikus parduoda patys tėvai. Visa tai laikoma nusikaltimu.
Kokie seksualinio smurto prieš vaikus mastai?
Apibendrinus atliktus tyrimus įvairiose šalyse, galima pasakyti, kad vienas iš penkių vaikų iki savo 18-ojo gimtadienio nukenčia nuo seksualinės prievartos. Kalbant apie prekybą vaikais, Lietuvoje tokių atvejų nustatoma nedaug. Manau, kad realūs skaičiai yra didesni, nei skelbiama. Galbūt taip yra dėl pareigūnų žinių trūkumo ir žmonių baimės apie tai su kuo nors kalbėti.
Dažniausiai vaikus seksualiai išnaudoja artimi ir vaikui gerai pažįstami žmonės. Tai gali būti šeimos nariai, auklėtojai, mokytojai, dėdės, patėviai, pamotės, būrelių vadovai ir pan. Kartais suaugusieji išsprendžia šį klausimą, jei kyla įtarimų, tiesiog perkeldami vaiką į kitą mokyklą, būrelį ar nustodami su kai kuo matytis. Tačiau taip neužtikrinamas kitų vaikų saugumas, nes tie žmonės, kurie seksualiai išnaudoja vaikus, ieško vis kitų aukų.
Kokie požymiai galėtų padėti tėvams, auklėtojams ar globėjams atpažinti, kad vaikas patiria seksualinį smurtą?
Požymių yra daug, tačiau pirmiausia vertėtų paminėti tam tikrus specifinius, kai vaiko elgesys kažkuo išsiskiria. Pavyzdžiui, kai jis ne pagal savo amžių pernelyg domisi seksu, klausinėja ir gavęs atsakymus nenurimsta, netinkamose vietose vartoja su seksu susijusį žargoną. Taip pat vaikas gali seksualiai elgtis, pavyzdžiui, viešai masturbuotis, kartoti lytinio akto, oralinio sekso judesius prie kitų vaikų ar suaugusiųjų su kitais vaikais ar žaislais. Tai labai rimti požymiai.
Reikėtų sunerimti, jei vaikas pasidarė labai drovus ir pradėjo gėdytis savo kūno. Pavyzdžiui, bijo nusirengti prieš fizinio lavinimo pamoką, pas gydytoją arba atvirkščiai – tapo labai atviras ir demonstruoja savo kūną, tarsi norėdamas sugundyti kitus žmones.
Vaikas gali tapti labai uždaras arba dažnai susijaudinęs, agresyvus, piktas. Gali atrodyti, kad jį tarsi slegia kažkokia paslaptis, kurios negali niekam pasakyti. Vaikai į seksualinę prievartą dažniausiai įtraukiami sakant, kad tai didelė paslaptis, tačiau vaikas ir pats paprastai supranta, jog tai paslaptis, todėl dažnai vaikai atrodo prislėgti. Į tą svarbu atkreipti dėmesį.
Taip pat svarbu pastebėti, kad dažnai suaugę žmonės, galbūt iš nežinojimo ar tiesiog iš išgąsčio, nepasitikėjimo, nekreipia dėmesio net į labai aiškias užuominas, pavyzdžiui, vaiko pasidalinimą, kad kažkas jį kaip nors keistai lietė. Vaikai gali ir nieko nesakyti, bet paprastai jie visuomet bando duoti bent kažkokią užuominą artimiesiems. Pavyzdžiui, gali papasakoti apie kitą vaiką, parašyti raštelį, kokią nors su tuo susijusią istoriją ar pasidalinti, kad koks nors suaugęs žmogus netinkamai prie jo lietėsi. Tada suaugę žmonės paprastai išsigąsta, nepatiki. Tai suprantama reakcija, nes su tuo susidurti tikrai labai baisu ir nemalonu. Jie sako: „Negali būti, išsigalvoji, jis/ji juk geras žmogus.“ Tikėtina, kad po tokių žodžių jis daugiau apie tai nebekalbės, nes juo nepatikėjo. Bet vaikus norėtųsi padrąsinti, kad jei vienas suaugęs žmogus nepatikėjo, reikėtų papasakoti dar kam nors, tačiau didžiausia atsakomybė tenka suaugusiesiems, nes vaikams apie tai kalbėti yra labai nedrąsu.
Suaugę žmonės gali pastebėti, kad vaikas žaidžiant vaizduoja įvairias situacijas, kuriose daug pykčio. Tai gali būti piktas žaidimas tarp figūrėlių arba su seksu susijęs žaidimas. Vaikai paprastai turi mažai žinių apie lytinius santykius, todėl jei vaikas dažnai ir ne pagal amžių žaidžia su tuo susijusius žaidimus, suaugusieji turėtų susirūpinti – paklausti, kas tai per žaidimas, iš kur apie tai sužinojo, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Nereikėtų išsigąsti ir ignoruoti.
Gali būti, kad suaugusieji pamato, jog vaikai užsiima tarpusavyje kokia nors seksualine veikla. Vieni vaikai inicijuoja, kiti prisijungia, tačiau nesunku pastebėti, kad tai nėra žaidimas, nes daliai vaikų tai nemalonu, nes vaikai, pavyzdžiui, kurie inicijuoja tokį žaidimą, siekia prisiliesti prie kitų vaikų intymių vietų arba atkartoti kokius nors lytinio akto judesius, pakišti rankas po kelnaitėmis arba prisiliesti prie mergaitės krūtinės. Tokiais atvejais gali sutrikti ir auklėtojos, ir tėvai ir reaguoti atsainiai, galvodami, kad tai tiesiog netinkamas elgesys, ir vaikus pabarti, tačiau tai labai rimtas požymis, kad vaikas, inicijuojantis tokį žaidimą, turi daug informacijos ir patyrimo, susijusio su lytiniais santykiais, ir netgi gali būti nukentėjęs ar šiuo metu išnaudojamas. Jei suaugusiesiems neaišku, kas vyksta, kur kreiptis pagalbos, nenori be pagrindo kažko apkaltinti, verta susirasti specialistą ir nueiti pasitarti.
Kaip pasikalbėti šia tema su vaiku jo neišgąsdinant? Jei tėvai ar globėjai pastebi tam tikrų požymių, ar geriau patiems pasikalbėti su vaiku, ar iškart kreiptis pagalbos?
Svarbu klausti, kas tai per žaidimas, kas jame vyksta ir kas dar taip elgiasi. Jei vaikas pasako kokią nors užuominą, pavyzdžiui, kad tiesiog labai nepatinka koks nors žmogus, nenori eiti pas jį į svečius ar į kurią nors vieną pamoką, tėvai turėtų mėginti sužinoti, kas vyksta ir kas vaikui kelia nerimą.
Jei pats suaugęs žmogus, pastebėjęs kažką įtartino arba sulaukęs vaiko pasakymo, labai išsigando arba jam neaišku, ką daryti, susijaudina, geriau tokioje situacijoje nepradėti pokalbio su vaiku, nes jis išsigąs. Tokiu atveju būtų gerai pasitarti su specialistu, kaip elgtis, kaip kalbėti.
Ką daryti, jei tėvai nujaučia, kad vaikas kažką slepia, bet apie tai nekalba?
Mes skatiname imtis prevencinių priemonių ir kuo anksčiau su vaikais pradėti kalbėti apie jų saugumą. tai padėtų išmokti vaikui atskirti, koks elgesys su juo yra netinkamas ir kaip apie tai pasakyti tėvams ar suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Apie tai, kaip galima ar negalima liestis prie jų kūno kitiems žmonėms, su vaikais galima pradėti kalbėti jau labai anksti, kai tik jie pradeda kalbėti ir mokytis visų kitų taisyklių. Pavyzdžiui, galima kalbėti, kad prie intymių vietų gali liestis tik jis pats, o jei skauda, gali parodyti mamai, tėčiui ar gydytojai(ui), taip pat pasakyti, kad ir jis pats negali liestis prie kitų žmonių intymių vietų. Jei kas nors laužo šitą taisyklę, reikia pasakyti patikimam suaugusiajam.
Esame išleidę medžiagos, skirtos ir tėvams, ir mokytojams, ir vaikams. Nereikėtų bijoti apie tai kalbėti su vaikais, nes žalos tai jiems tikrai nedaro. Be to, tyrimai rodo, kad vaikai, su kuriais apie tai kalbama, greičiau pasipasakoja suaugusiesiems apie patirtą išnaudojimą. Labai svarbu nesutrikti ir tikėti tuo, ką sako vaikai, kurie, kaip rodo moksliniai tyrimai, nėra linkę išsigalvoti apie seksualinę prievartą, nors tai yra vienas iš mitų.
Aišku, seksualiai išnaudojantys vaikus žmonės dažniausiai neleidžia vaikams niekam apie tai sakyti, grasina, sako, kad tai tik judviejų paslaptis. Gali tarsi gundyti ir sakyti, kad „tu mano vienintelis/vienintelė”, „čia mūsų ypatingas dalykas”, „niekam nesakyk, niekas nepatikės”, „tu pati(s) kalta(s)” ir pan. Ir tuomet vaikas pasirenka niekam nieko nesakyti. Jei vaikas pasako, kad kažkas prie jo priekabiavo, tėvams būtinai reikėtų kreiptis į tuo besirūpinančias tarnybas, nes vieniems tėvams to sustabdyti nepavyks.
Kur konkrečiai tėvams reikėtų kreiptis?
Jei vaikas papasakojo apie netinkamus kito asmens veiksmus (lietėsi, išžagino ar kišo daiktus į intymias vietas ir t. t.), reikėtų kreiptis į policiją arba Vaiko teisių apsaugos skyrių. Tokiu atveju ne tik atliekamas tyrimas, bet ir pasirūpinama vaiko saugumu, kad tas suaugęs žmogus negalėtų daugiau prie jo prieiti.
Kodėl žmonės užsiima seksualiniu smurtu?
Labai svarbu žinoti, kad tokie žmonės nėra kažkokio vieno tipažo: jų negalima atpažinti iš išvaizdos, jie tikrai neprivalo atrodyti nesusitvarkę, apsileidę, jie nėra vieno kurio nors socialinio sluoksnio ir pan. Tai gali būti įvairaus amžiaus bet kurio sluoksnio žmogus, tiek vyrai, tiek moterys.
Taip besielgiantys žmonės turi priklausomybę nuo seksualinio vaikų išnaudojimo. Patyrę seksualinį malonumą, jie įkrenta į ydingą ratą ir išnaudoja vis daugiau vaikų. Dėl to svarbu suprasti, kad šių žmonių elgesys savaime nepasikeičia – jiems reikalinga labai rimta pagalba ir apribojimas, kad nepasiektų vaikų. Šie žmonės paprastai susiduria su seksualinio gyvenimo iššūkiais savo poroje. O tie žmonės, kurie įtraukia vaikus į prekybą, nebūtinai juos išnaudoja patys – jų tikslas yra iš to uždirbti pinigų.
Kokia pagalba teikiama seksualiai vaikus išnaudojusiems asmenims?
Pagalba įmanoma tik tuomet, jei vaikus išnaudoti linkęs žmogus pripažįsta, kad tai tikrai yra jo bėda. Tada jis turi galimybę pakeisti savo elgesį. Kai žmogus pripažįsta ir nori keistis, jam turėtų būti pasiūloma struktūruota elgesio keitimo pagalba, bet nežinau, ar Lietuvoje tai vyksta, bet mes turime smurtinio elgesio keitimo programas, kurios, manau, ir yra pritaikomos šiems asmenims. Žmogui, kuris nepripažįsta savo kaltės, nesupranta, kaip vaikai jaučiasi ir kokią žalą jie patiria, jų neatjaučia, yra sunku koreguoti savo elgesį.
Kokios patiriamo seksualinio smurto pasekmės vaikams?
Sužalojimai yra giluminiai. Dažniausiai jie pasireiškia sunkumais užmegzti santykius su kitais žmonėmis, sužalojamas pamatinis saugumas. Vaikas pasijaučia apgautas, nes iš suaugusio žmogaus tikisi saugumo, o sulaukia išnaudojimo, užmaskuoto žalojančiu dėmesiu. Po tokios patirties sunku pasitikėti kitais, vaikas gali likusį gyvenimą jaustis auka, patekti į kitokius išnaudojančius santykius. Pagalbos nesulaukę vaikai užaugę gali patys išnaudoti kitus, įsitraukti į prostituciją, nes kūnas visą gyvenimą gali atrodyti šlykštus, o tuomet jo nesaugo, galvoja, kad jis būtent tam ir yra skirtas – suteikti pasitenkinimą kitiems. Taip pat gali būti sunku mokytis, pasiekti tikslų, vaikas gali tapti labai užsisklendęs ir užsidaręs, gali išsivystyti depresija arba įvairūs asmenybės sutrikimai – tapti labai jautrus, emocionalus, sunkiai suprasti savo jausmus.
Svarbiausia yra suteikti pagalbą – sustabdyti išnaudojimą ir padėti vaikui suprasti, kad tai, kas vyksta, yra ne jo atsakomybė, jog ne jis dėl to kaltas, ir kad kiti žmonės neturi teisės taip su juo elgtis.
