Birželio pirmoji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Tačiau ne tik šią dieną kyla daugybė klausimų, tokių kaip:
Ar visi Lietuvos vaikai yra ginami?
Ar visiems vaikams yra užtikrinamos jų teisės?
Ar visų vaikų norai yra įgyvendinami?
Ar mūsų vaikai yra laisvi nuo jų teises varžančių asmenų ir institucijų?
Praėjo daugiau nei 5 metai kaip senelių namuose nekrykštauja anūkė. Kur ji, seneliai nežino. Nematė, negirdėjo, nesikalbėjo, laiškų jiems anūkė neparašė. Mama net dovanas seneliams sugražino, kurios buvo skirtos anūkei, o ne jai. Anūkei trylika metų, o ji izoliuota nuo artimųjų. Nei viena institucija neatsako kodėl. Niekas neteikia jokios informacijos. Iš senelių atimta viltis. O ar galima iš žmogaus atimti viltį? Negalima. Apie tai, kad net iki gyvos galvos nuteistiems žmogžudžiams negali būti atimta viltis, kad jie kada nors išeis į laisvę, pasisako ir Europos žmogaus teisių teismas. Tačiau Lietuvos institucijos geba atimti viltį iš nenuteisto žmogaus, iš senelių, kurie su anūke yra siejami kraujo ir giminystės ryšiu. Nei viename Lietuvos įstatyme, nei vienoje konvencijoje ar kitokiuose teisės ar prigimtinės teisės aktuose nėra nurodyta ar išdėstyta draudimai mylėti, rūpintis, ginti ir saugoti savo mylimus žmones, vaikus, anūkus.
Seneliams iki šiol nesuteikiama jokia informacija apie anūkę. Kiti seneliai (mergaitės mamos tėvai) yra viešai prisipažinę, kad taip pat nemato ir nežino nieko apie savo anūkes.
Ar galima tokia 13 metų mergaitės izoliacija nuo artimųjų, nuo pusbrolių ir pusseserių? Gal teiktųsi protingi ir atsakingi valdžios institucijų vadovai atsakyti ar paauglio vaiko izoliacija nuo šeimos yra teisėta, kokiu įstatymu remiantis yra žalojama vaiko psichika ir gyvenimas?
Besivystanti asmenybė turi bendrauti su bendraamžiais, su šeima, turi žinoti ir susipažinti su savo gimtosiomis šaknimis. Remiantis Lietuvos Respublikos švietimo programomis mokykloje vaikas turi pateikti įvairius pristatymus, analizes bei kitokius rašto bei projektinius darbus apie savo šeimą, senelius, prosenelius, giminių gyvenimus, išgyvenimus bei patirtis. Ar gali anūkė ką nors papasakoti apie savo senelius ar prosenelius jeigu jai uždrausta bendrauti su artimaisiais, jei ji gyvena „uždaryta kaip naminis gyvūnėlis narvelyje”?
Nagrinėdami įvairias civilines bylas Lietuvos teismai yra nekartą pasisakę, kad nebendravimas su artimaisiais daro didelę ir nepataisomą žalą vaikų psichikai. Psichologai, bei psichiatrai pripažįsta, kad ilgesnį laiką nebendraujant su vaiku yra prarandamas ypač vaiko vystymuisi svarbus ryšys, kurį vėliau atstatyti praktiškai neįmanoma.
Tai kodėl neleidžiama seneliams matyti augančios anūkės, jeigu įstatymai ir visi kiti pasisako už bendravimą su vaiku, už pareigą ir prievolę palaikyti artimą ryšį?
Kalėjimuose esantys asmenys bendrauja su šeima, turi susitikimus ir pasimatymus, tėvams yra nustatomas lankymo ir pasimatymų grafikas, o kodėl seneliams atimama tokia teisė?
Šiuolaikinio pasaulio tendencijoje, esant plačioms informacinių technologijų galimybėms, bendravimas, kuris neatsiejama žmogaus asmenybės ugdymo dalis, yra labai supaprastintas. Tereikia vaikui ir artimiesiems suteikti tokią galimybę.
Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi saugoti ir ginti vaikus. Tai ginkime vaikus, suteikime jiems galimybę patiems, neįtakojamiems spręsti, ko jie nori. Leiskime seneliams, kurių teisės šiuo metu yra pažeidžiamos, pamatyti, išgirsti ir bendrauti su anūke. Puoselėkime Lietuvos vaikų ateitį, nežalokime jų, neatimkime vaikystės, neįizoliuokime nuo šeimos ir artimųjų, nuo visuomenės rengiamų renginių, ugdykime sąmoningais ir visaverčiais piliečiais.
„Drąsos kelias” politinė partija
