Ši medžiaga buvo nufilmuota 2014 metų lapkritį viešint pas Laimutę ir Vytautą Kedžius.
Filmuota buvo sau – atminimui.
Tačiau praėjus dar kone trejiems metams ir matant tai, kaip iki šiol persekiojami Laimutė ir Vytautas Kedžiai, Olga Girdauskienė, kiti pilietiški žmonės, buvo nuspręsta tuo pasidalyti.
Taip penktosioms Garliavos šturmo metinėms iš gausios medžiagos gimė filmas – graudus, sunkus. Apie persekiojamą Laimutės ir Vytauto Kedžių šeimą, apie laimingą šeimos gyvenimą IKI ir kančią PO TO.
Šiurpu yra tai, kad net ir dabar, 2017 metais, po penkerių metų, niekas nepasikeitė. Šeima ir toliau trypiama: kurpiamos vis naujos ir vis absurdiškesnės bylos. Kedžių šeima kaltinama net ir už tai, ką padarė ar pasakė jų vaikai ar anūkai.
Apie Deimantę Kedytę – jokių žinių. Seneliams nesuteikiama galimybė susitikti ir pabendrauti su anūke, net psichologinius kursus baigė. Jie to jau nebeprašo. Norėtų tik vieno – pamatyti bent jau filmuotą medžiagą, kaip ji gyvena. Dabar.
Tačiau ir tai jiems UŽDRAUSTA. Nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas įpareigojo šį senelių ir anūkės ryšį išsaugoti.
Sunku patikėti, kad 13 metų vaikas, jau įžengęs į paauglystės amžių, šiame informacinių technologijų amžiuje neieškotų jokio kontakto su savo artimaisiais, savo vaikystės, mokyklos, Klonio gatvės draugais, kurių turėjo begales.
Sunku tai įsivaizduoti, tiesa?
Bet taip yra.
Ir apie ką gi tai galėtų byloti? Kol kas atrodo, jog tėra dvi alternatyvos: vaikas štai jau penkeri metai yra visiškai izoliuotas nuo pasaulio, drąsiai galime sakyti – įkalintas, ir tau jau skamba kaip nusikaltimas, arba tai, kad vaikas galimai sužalotas psichiškai, tai irgi skamba kaip nusikaltimas.
O juk Klonio gatvėje ji buvo laisva, laiminga, mylinti ir mylima, apsupta draugų, ją mylinčių žmonių. Tai byloja tūkstančių tūkstančiai nuotraukų, šimtai filmukų. Galų gale – šimtai liudytojų, savo akimis mačiusių laimingo vaiko laimingą gyvenimą. Ir jie tai liudijo ir liudys.
Visa tai – tik apie visai trumpą vaiko gyvenimo laiko tarpą. Ir nė vienos nuotraukos, nė vieno filmo po 2012 metų gegužės 17 dienos. Visiška tuštuma apie ištisus penkerius vaiko gyvenimo metus. O juk penkeri metai vaiko gyvenime – yra labai daug.
Bet grįžkime prie filmo. Mieli skaitytojai, tikimės, jis parodys ne tik tos puikios šeimos gyvenimą, bet ir leis patirti jų skausmą, išgyvenimus. Tai – nuostabi šeima: gniuždomi, bet nesugniuždomi, trypiami, bet nesutrypiami. Verčiami nusikaltėliais, žeminami ir niekinami tiek, kad ima priminti blogo, netalentingo režisieriaus pigų, su juodojo humoro priemaišomis spektaklį.
Tik auksas ir pelenuose žiba.
P.S. Šis filmas buvo sukurtas be V. ir L. Kedžių žinios. Ir, žinoma, jie nedarė jokios įtakos jį kuriant. Filme pateikiama kiekvieno asmeninė nuomonė.
iš tiesos.lt
