Taigi taigi, pradeda pildytis pranašystė, kad pirmieji išgrius Venckienės dergėjai, kad antrankius pirma pamatysime ant jos nekentėjų rankų.
Pirmoji kregždė buvo Eligijus Masiulis; po to į manipuliacijos vertybiniais popieriais skandalą įpuolė (kandidatas į Kauno merus) Gintaras Černiauskas; dabar jau išdidžius teisėjus matome vaikštančius su antrankiais. Tuo tarpu kongreso narys Chris Smith dar kartą pateikė įstatymo projektą, kad N.Venckienė nebūtų išduota Lietuvai kol neišnagrinėtas jos politinio prieglobsčio prašymas (senasis pateikimas nustojo galios po kongreso sudėties pasikeitimo). Delfi apie N.Venckienės išdavimą jau rašo neutraliai, net labiau į jos pusę. Siekdama įtikinti amerikiečius ją išduoti, prokuratūra vis mažina kaltinimų N.Venckienei skaičių – pastaruoju metu išmetė kaltinimus mėginimu pažeisti suverenitetą ir dėl valstybės simbolių išniekinimo. Taigi dabar jai inkriminuojami viso labo 14 kaltinimų, kai įtūžio įkarštyje tokių būta net 39.
Ką svarbiausia reikia žinoti ir nepamiršti šioje istorijoje?Du dalykus.
Pirma, pedofilijos netirti įsispyrę pareigūnai ir juos palaikanti minia tai daro dėl to, kad viltis deda į pasaulietinę galybę – prezidentės, valstybės, pinigų ar teisėjo galią. Kitoje pusėje susibūrę žmonės, kurie vadovaujasi tiesa ir sąžine. Tai antgamtinės prigimties vertybės. Jos nugalės, kaip kad buvo patiesta sovietų imperija, kaip mes išsivadavome iš tos iš pažiūros neįveikiamos jėgos. Šiandien tie politikai, kurie anuomet labiausiai grumdė Venckienę, yra jau arba nuėję nuo politinės arenos arba tūno jos užkampiuose (pavyzdžiui, kažkaip retai matome G.Steponavičių, J.Sabatauską, J.Razmą, jau nekalbant apie E.Masiulį ar M.A.Pavilionienę ar V.Gapšį). Jie nuosmukio stadijoje, o mes atvirkščiai – viskas juda link N. Venckienės pergalės.
Antra. Tie, kurie anuomet parėmė teisėsaugos savivalę prieš nukentėjusį vaiką ir ją ginančius piliečius, parėmė ir totalitarines tendencijas šalyje. Po kelių metų stebėjome vaikų grobimo skandalą – to niekuomet nebūtų įvykę, jeigu savu laiku žmonės būtų drąsiau užstoję Venckienę. Tačiau, antra vertus, vaikų grobikai pernelyg neįsisiautėjo, juos atgrasė ankstesnių metų pasipriešinimas. Juo labiau, kad išmokome kai kurias pamokas – dabar beatodairiškai dergti piliečių jau nebepavyksta, tokį kaipmat demaskuojame kaip akiplėšišką manipuliuotoją.
Taigi tie, kurie anuomet parėmė teisėsaugą, parėmė slaptosios valstybės (deep state) įsigalėjimo tendencijas, o tie, kurie parėmė N.Venckienę, trukdo jiems sugriauti laisvę šalyje.
Iš minfo.lt
