iš minfo.lt
Keletą metų Lietuvą buvo suskaldęs klausimas kas teisus pedofilijos istorijoje – teisėsauga ar N.Venckienė? Panašu, kad pagaliau šis detektyvas galutinai išsispręs, jau šio mėnesio pabaigoje gausime išsamų atsakymą.
Advokatas prof. dr. Stanislovas Tomas kreipėsi į JT priverstinių dingimų komitetą ir 2019 m. kovo 5 dieną sulaukė palankaus sprendimo – Lietuva įpareigota nedelsiant, ne vėliau kaip iki kovo 20 dienos atrasti kur gyvena D.Kedytė ir sudaryti sąlygas advokatui su ja pasimatyti.
Į tai Lietuvos teisėsauga, konkrečiai atstovas spaudai Audris Kutrevičius atsakė pareiškimu, kad St. Tomas negali skelbtis advokatu, nes tokiu nėra. Tiesa, jis nėra registruotas advokatu Lietuvoje, tačiau registruotas užsienyje.
Įdomiausia tai, kad Lietuvos teisėsauga stengiasi išsisukti nuo Jungtinių tautų komiteto sprendimo vykdymo. Siunčia neatsakingus pareigūnus viešai komentuoti kodėl nelinkusi to daryti. Dar kiek ir visi pamatys, kad Lietuvos teisėsauga nevykto įpareigojančių tarptautinių institucijų nurodymų! Pati kalta tuo, kuo taip aršiai kaltino N.Venckienę! O jeigu taip, tuomet reikalas susikeis vietomis – „patvoriniais”, vidury baltos dienos spjaunančiais į teisingumą, oficialiai taps Lietuvos teisėsauga.
Tokioje padėtyje matau reikalą jau dabar imtis veiksmų, kad mūsų šalis atšauktų N.Venckienės ekstradicijos prašymą. Šis prašymas stato kolegas amerikiečius į labai jau nepatogią padėtį – jeigu ekstradiciją patenkintų, tuomet išduotų savo principus – garsią teisėją atiduotų persekioti už tai, kad kovojo prieš politinę korupciją ir siekė teisingumo; jeigu neperduotų, amerikiečiams tektų savęs paklausti ko tie lietuviai verti kaip sąjungininkai ir kokią valstybę jie ten sukūrė? Tad mums verčiau jau išvaduoti juos nuo šios sunkios dilemos ir patiems pradėti srėbti užvirtą košę. Vietoj ekstradicijos N. Venckinei reikia pateikti kaltinimus tiems, kurie numarino pedofilijos bylą, užsuko neteisėtą susidorojimo vajų, šmeižto ir informacinio smurto kampaniją, kuo kėsinosi į šalies teisingumo bei demokratijos pamatus. Taip sau ir pasauliui parodysime, kad esame šalis, kurioje viešpatauja įstatymo viršenybė.
Taip pat laikas savęs paklausti kodėl pedofilai taip sunkiai susemiami, kokios nematomos jėgos verčia net aukšto rango pareigūnus jiems pataikauti? Kaip matome iš „Minfo” skelbto pedofilijos aukos pasakojimo, šis „pomėgis” greitai ištrina žmoguje paskutinį žmogiškumą, jis tampa pasirengęs bet kokiems žiaurumams, jau nekalbant apie tai, kad pedofilai neturi jokių vidinių stabdžių žudyti. Turint tai omenyje paaiškėja du svarbiausi galvosūkiai pedofilijos byloje – kodėl šią istoriją lydi penkių nužudymų šleifas ir kodėl net aukščiausi pareigūnai vengia stoti jiems skersai kelio.
Kas yra pedofilija negali nežinoti garsus vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Čia galite paskaityti „Vakarų ekspreso” interviu su L.Slušniu apie tai, kodėl jis, žinodamas apie sistemingus pedofilijos atvejus Švėkšnos vaikų namuose, nepranešė apie tai policijai. Interviu mes skaitome ilgą pasiteisinimų sąrašą, kurie prasideda nuo taip lietuviams iki skausmo pažįstamo „vis tiek tai niekas nuo to nepakeis…” Priminsiu, kad nusikalstamas abejingumas buvo pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje taip sklandžiai įvykdytas Holokaustas. Šis interviu rodo, kad neretai abejingumas ir neveiklumas nusikaltimo akivaizdoje mums vis dar priimtinas, o tai reiškia, kad kol kas dar netapome moralia visuomene.
Tačiau gal L. Slušnys šiandien jau gailisi tokios savo pozicijos? Po Švėkšnos šį pripažintą vaikų psichologą atrandame aršių N.Venckienės priešininkų sąraše. Po prievartinio D.Kedytės perėmimo šis veikėjas buvo paskirtas jos psichologu, viešai komentavo, kaip Kedytė neva smarkiai psichologiškai nukentėjusi gyvendama pas N.Venckienę. Dar 2018 metais, kai norinčių pasisakyti už teisėsaugą pedofilijos byloje jau beveik nebuvo, L.Slušnys kaip paskutinis mohikanas vis dar viešumoje palaikė teisėsaugos poziciją. (Pridursiu, per vaikų grobimo skandalą jis taip pat pasisakė už esamą padėtį.)
Taigi L.Slušnio atveju kyla nemažai abejonių ar jis veikia vien iš baimės prieš pedofilus. Manau, kad šio veikėjo motyvacija nusipelno ne tik psichologų, bet ir sąžiningų teisėsaugininkų dėmesio.
Kas tikriausiai nustebins ne vieną skaitytoją – šiandien L.Slušnys darbuojasi G.Nausėdos rinkimų štabe. „Delfi” skelbia, kad šis veikėjas yra ėjęs žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos inspektoriaus pareigas, domisi švietimo problemomis. Tuo tarpu, kaip skelbia „Minfo” pats G.Nausėda praėjusią savaitę viešai išreiškė paramą sodomistinei šeimos sampratai.
iš minfo.lt
