Šių metų Liepos mėnesį po įvairių pasisakymų viešojoje erdvėje dėl kraujo ryšių, vaikų bendravimus su artimais giminaičiais, Andrius Vytautas Kedys kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo Pirmininką, Seimo narę Dovilę Šakalienę, bei vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, kad šie padėtų išspręsti klausimą dėl susitikimų su vaikaite, Deimante Kedyte. Savo kreipimesi senelis išdėstė kiekvienam iš mūsų svarbius argumentus apie norą bendrauti su anūke, kuri yra vienintelė jo mirusio sūnaus palikuonė. Seneliui yra svarbu matytis ir bendrauti su vaikaite, kuris padėjo ją auginti, kuria rūpinosi nuo mažų dienų, leido į mokyklą, kuri mokinosi groti fleita ir išmoktus kūrinius grojo savo seneliui. Anūkės mama, Laimutė Stankūnaitė, kategoriškai atsisako anūkei leisti bendrauti su seneliais. Nors anūkė yra keturiolikos metų jos nuomonės niekas neklausia. Pagal galiojančias įstatymines normas senelis nėra teistas už jokias veikas susijusias su nusikalstama veika. Nėra pripažintas kaltu dėl poveikio anūkei ar neigiamos įtakos darymu mažamečiui vaikui. Tačiau visi šie argumentai valdžios atstovams nei motais, niekas nesiima jokių veiksmų, kad sulaukus garbingo amžiaus (80 metų) seneliui būtų suteikta ir užtikrinta teisė žinoti kaip gyvena jam brangus ir artimas žmogus, jo auginta ir mylima anūkė, Deimantė Kedytė. Žemiau yra pateikiama ištrauka iš kreipimosi į atsakingus valdžios atstovus:
„Nuo 2012 metų gegužės 17 dienos aš, Vytautas Kedys, nesu matęs ir bendravęs su savo anūke, kuriai šiuo metu jau suėję 14 metų. Anūkės tėtis yra miręs, o anūkės mama neleidžia bendrauti su anūke. Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra pasisakęs, kad kraujo ryšys yra labai svarbus vaikui ir iš vaiko negali būti atimta teisė matytis su artimaisiais giminaičiais. Nesu teistas dėl poveikio anūkei, nesu pripažintas kaltu dėl kokių nors veikų, kurios darytų įtaką nepilnamečiui vaikui. Mergaitės mama kategoriškai atsisako leisti bendrauti su anūke, o taip pat atsisako skiriamų dovanų anūkei ir jų nepriima ir neperduoda. Įstatymai saugantys vaikus aiškiai pasako, kad „Vaikas turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus giminystės, emocinius ir socialinius ryšius bei jų išsaugojimą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir teisę į religijos laisvę. Kai ši vaiko teisė pažeidžiama, valstybė suteikia vaiko interesus atitinkančią apsaugą ir paramą, kuri reikalinga, kad vaikas galėtų atkurti prarastus identiškumo elementus. Vaikui turi būti užtikrinta teisė bendrauti su artimaisiais giminaičiais, taip pat su kitais vaiko giminaičiais…” Prašau Jūsų padėti išspręsti susiklosčiusią situaciją. Ji yra vienintelis likęs man brangus asmuo po mano sūnaus mirties. Norisi ją matyti, norisi, kad ji žinotų kur ilsisi jos tėtis, noriu jai papasakoti apie jos tėvelio vaikystę, pomėgius. Galbūt jie turi kažką bendro. Pamenu kaip būdama maža ji puikiai grojo fleita, norėčiau sužinoti ar ji tebegroja, kaip jai sekasi mokykloje, kas patinka, kuo užsiima. Tačiau nuo visos šios informacijos esu atribotas, man jos niekas nesuteikia. Į visus mano prašymus yra pateikiamas vienas vienintelis atsakymas „mama nenori”.”
Į tokį kreipimosi turinį atsakė tik vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, atsakymo turinys lakoniškas.
Cituojame atsakymo turinį: ” Paaiškiname, kad tėvai (nagrinėjamu atveju mama) turi teisę ir pareigą auklėti savo vaiką ir atsakingi už jo auklėjimą, vystymąsi ir kt. Tėvai turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju, mamai atsisakant sudaryti sąlygas dukrai bendrauti su Jumis, vadovaujantis Civilinio kodekso 3,176 straipsnio nuostatomis, Jūs turite teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos su anūke nustatymo. Teismas atsižvelgdamas į vaiko interesus, įvertinęs visas aplinkybes vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo aspektu, priimtų sprendimą dėl įpareigojimų mamai sudaryti sąlygas dukrai bendrauti su Jumis.”
Remiantis pateiktu atsakymu galima pasakyti tik vieną, Lietuvoje vaiko teisės dirba taip kaip joms patogiau, jeigu jos nenori padėti, tai ir nepadės, kaip sakoma viską perduoda teismui. O sulaukus garbaus amžiaus žmogus dėl noro matytis su savo šeimos nariu turi minti Lietuvos teismų slenksčius. Žinant kiek trunka teisminiai procesai ir kaip viskas vyksta, kyla klausimas: „ar esant tokiam amžiui seneliui pavyks pamatyti anūkę”? Juk šiose bylose aiški tendencija…procesas vyksta daugelį metų. Nejaugi tik Lietuvos teismai gali priimti sprendimus dėl galimybės matytis su anūke, kuri augo seneliui ant rankų, kuria rūpinosi senelis, o ne mama?
Nejaugi Lietuvos institucijos, ginančios vaikus, yra tokios abejingos ir nenori padėti, nors jų rankose suteikta didelė galia spręsti vaikų likimus?
Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto atsakymas
