Iš bernardinai.lt ir propatria.lt
Almantas Stankūnas. Ar meluoti, vogti ir žudyti yra gerai?
„Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.”
Kiekvienas, kuris gieda šį posmą, įsipareigoja būti ištikimas tiesai. Ne pusei tiesos, ne kuriai nors jos daliai, bet visai tiesai be išlygų. O gal aš klystu?
Pastarosiomis dienomis teko įsivelti į diskusiją apie tai, ar galima meluoti, ar melas gali būti geras dalykas. Mano nuostabai, oponentų atsakymas buvo – taip, meluoti galima, tai yra viena iš žmogaus laisvių ir dėl to negali būti kažkokio moralinio pasmerkimo ar juo labiau griežtesnės bausmės. Buvo išsakyta tik viena išlyga: meluoti negerai, jeigu tai yra susiję su mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimu. Tačiau išlygų sąrašas tuo ir pasibaigė. Maža to, oponentai pareiškė, kad kiekvienas žmogus turi teisę viešai agituoti už tai, kad meluoti galima ir netgi yra gerai!
Nesu naivus ir puikiai žinau, kad nemažai žmonių pateisina melą, o kartais ir tokį, dėl kurio žala kitiems žmonėms gali būti neišmatuojama. Tačiau visada galvojau, kad blogio racionalizacija paprastai vyksta žmonių širdyse, tačiau viešai daugelis vis dar nedrįsta sakyti, kad meluoti yra gerai.
Ar prisimename, kad:
- po mažo melo, siekiant pastarąjį nuslėpti, seka didesnis melas;
- po didesnio melo – labai didelis;
- kad melo atskleidimo kaina ir pasekmės vis didėja;
- kad melas galiausiai pasiekia tokį mastą, kai pradedama racionalizuoti vagystę ir žudymą;
- kad negalima siekti gerų tikslų blogais metodais (racionalizavimo principas);
- kad toks principas mus pradeda gretinti su komunistinių, nacistinių ar kitų panašių režimų ideologais, skelbusiais apie nuostabių tikslų pasiekimui būtiną milijonų žmonių gyvybės paaukojimą?
Štai viena iš šių dienų Lietuvos aktualijų, kuri puikiai iliustruoja minėtą laisvą slydimą blogio nuokalne.
Kai kurie Lietuvos politikai, pradedant aukščiausiais, paskelbia, kad naujas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas užkerta kelią nevaisingoms poroms susilaukti taip geidžiamo vaikelio. Kad visi, kurie palaiko tokį įstatymą, yra beširdžiai, nejautrūs ir atkeliavę iš tamsiųjų viduramžių. Meluojama įžūliai ir šiurkščiai nutylint, kad įstatymo pasiūlyti metodai yra lygiai taip pat efektyvūs, kaip ir brukamas embrionų šaldymas. Meluojama manipuliuojant rūpesčiu nevaisingomis šeimomis. Meluojama, nutylint apie milžiniškas pinigų sumas, kurios būtų skiriamos embrionų šaldymo ir laikymo verslui, taip pat nutylint tai, kad tos sumos bus atimtos iš sunkiomis ligomis sergančių žmonių, neišgalinčių nusipirkti nekompensuojamų retų ligų vaistų ar sumokėti už gydymą, kurio neįmanoma gauti Lietuvoje. Meluojama, bendradarbiaujant būsimame žmonių žudyme – nebereikalingų embrionų naikinime.
Tiesa, žudymo argumentas oponentus dar veikia. Dar kol kas nepasiekėme ribos, kai sakome, kad žudyti yra gerai, nors užuominų iš politikų jau yra ir apie tai. Embrionų šaldymo šalininkai postringauja, kad embrionas, nepaisant jo unikalaus homo sapiens DNR kodo, nėra žmogus, nes nėra susiformavusi (nefunkcionuoja) nervų sistema. Ką gi, gal tada pirmiausia verta susitarti, kas yra žmogus, kada jo gyvybė prasideda; išdiskutuoti, ar embrionų naikinimas yra žudymas ar ne, ir tik po to kalbėti apie pagalbą šeimoms ir apvaisinimo metodų efektyvumą? Kodėl vengiama šios temos ir mieliau akcentuojami kiti dalykai? Kaip pavyzdys tokiai diskusijai galėtų būti kad ir toks argumentas, kurį pateikia VDU Santuokos ir šeimos studijų centras: „Šiandien traktuojama, jog žmogus yra miręs, kada jo visų galvos smegenų funkcijos išnyksta, tai kodėl, gali kas nors paklausti, yra klaidinga galvoti, jog „asmuo” atsiranda tada, kada išsivysto smegenys? Germain Grisez atsako, jog tai neteisinga, nes tai yra tik faktų iškraipymas. Kada visos galvos smegenys žūsta, organizme nebelieka kas galėtų integruoti (ir valdyti) organizmo funkcijas; o tuo tarpu dar prieš išsivystant smegenims gyvame, gyvenančiame žmogaus organizme zigotoje ( ankstyvoje embriono fazėje) yra kažkas, kas iš tiesų integruoja (ir valdo) tą organizmą, ir niekas negali pasakyti, jog organizmas ( biologiškai identifikuojamas žmogiškas individas) yra miręs”. Jau vien toks argumentas, net jeigu iki galo ir neįtikina, turėtų versti sunerimti ir visomis išgalėmis vengti embrionų naikinimo. O ką jau kalbėti apie visų vidinių traumų pasekmes tiek naikintojams, tiek naikinamiesiems, kai vyksta svarstymai, ar leisti žmogui gimti, ar reikia jį nužudyti?
Ypač apmaudu panašias kalbas girdėti iš politikų, kurie save vadina katalikais, lūpų. Aukščiau pateikti argumentai nebuvo susiję su tikėjimu. Tačiau tikinčiam žmogui pirmas argumentas turi būti teologinis. Ponai politikai – „katalikai”, jums turėtų būti akivaizdus vienas iš kertinių Bažnyčios mokymo apie gyvybę teiginių, kad žmogus turi Dievo sukurtą sielą nuo pat pirmos jo pradėjimo akimirkos. Juk žudydami embrioną, mes naikiname tai, ko sukūrime dalyvauja mūsų regimos ir neregimos Visatos Dievas. Ar bent prieš Kalėdas eidami išpažinties (tikiuosi, kad jūs vis dar laikote būtinybe katalikui eiti išpažinties), jūs pasakysite kunigui, jog bendradarbiavote negalinčių apsiginti žmonių žudyme, agituodami už embrionų šaldymo įteisinimą? Ar žinote, ponai politikai – „katalikai’, kad principas, jog tai, kad negalima siekti gerų tikslų blogomis priemonėmis, yra vienas iš esminių Bažnyčios etinio mokymo principų ir yra įrašytas Katalikų Bažnyčios Katekizme? O gal jūs išliksite „katalikais”, nutylėdami išpažinties metu visas šias aplinkybes? Gal elgsitės dar patogiau – kam ta išpažintis? – pasikalbėsite su savimi, nutarsite, kad sąžinė švari ir jūs išdidžiai, filmuojant televizijos kameroms, eiste priimti Šv. Komunijos? „Katalikams” Seimo nariams galima dar gudriau pasielgti: laiku patylėti, laiku palikti Seimo posėdžių salę, o vėliau deklaruoti savo „pasipiktinimą” neetiškais įstatymais. Ar neatsibodo jums, tokiems politikams – „katalikams” , šis veidmainiavimas, šis bailumas ir drungnumas? Argi nežinote, kad mielai yra geriamas šaltas arba karštas vanduo, bet dažniausiai išspjaunamas drungnas, nes jo skonis yra šlykštus? Gal geriau jūs būkite nuoširdūs ateistai, negu tokie „katalikai”? Tikiu, kad nuoširdus ateistas turi daug daugiau šansų atrasti tikrą, autentišką santykį su Dievu, negu „drungnas”, savanaudiškas, meluojantis, vagiantis ir žudantis „katalikas”.
O jūs, kunigai, kurie klausysitės tokių politikų – „katalikų” išpažinčių, ar duosite jiems išrišimą, nors žinosite, ką tas „katalikas” deklaruoja ir daro? Argi tiesos su meile pasakymas klystančiajam nėra tikrasis gailestingumo parodymas užuot nebyliai pateisinus klaidą? O gal „netyčia” užmiršite tai, nes susipykus iškyla grėsmė netekti įtakingo „kataliko” paramos, palankumo? O jeigu taip pasielgiate, ar jums nėra akivaizdu, jog taip imate Judo sidabrinius ir skaudinate mūsų Viešpatį daug daugiau už nuoširdų ateistą? Prašau jūsų, padėkite tiems politikams tapti nuoširdiems ir kartu neužkietinti jiems savo širdies vis didesniu melu ir kitais nusikaltimais! Neleiskite, kad būtų skaudinama visa Bažnyčia dėl jos narių veidmainystės. Galbūt sakysite, kad ne visada atpažįstate, kas prieina išpažinties prie klausyklos? Ką gi, tada gal vertėtų visų, einančių išpažinties, paklausti, ar jie viską padarė, ką galėjo, kad apgintų negimusią gyvybę? Gal dėl to Bažnyčia formaliai praras keletą „proginių”, veidmainiškų tikinčiųjų, bet atras tokių, kuriems iš tiesų yra svarbi tiesa, nuoširdumas ir meilė.
Taigi, jau ne visiems akivaizdu, kad meluoti yra blogai. Netgi kai kam veikiausiai vogti ir žudyti kartais galima. Todėl prieš diskutuodami dėl kokio nors aštresnio, su etikos ar moralės sritimi susijusio klausimo, pirmiausia paklauskime, ką oponentas mano apie melą, vogimą ir žudymą, nes kitaip pokalbis gali vykti tarp nesusisiekiančių realybių.
p.s. Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ministre Pirmininke, Seimo nariai, kada keisime Lietuvos valstybės himno žodžius?…
Iš bernardinai.lt ir propatria.lt
