Kai kurie televizijos kanalai pasimėgaudami pranešė, kad Seimo narei Neringai Venckienei pareikštas aštuntas kaltinimas, neva ji sukčiaudama pasisavino dukterėčiai skirtą trijų mėnesių našlaičio pašalpą. Kiek vėliau iš naujų žiniasklaidos pranešimų susidarė įspūdis, kad po globos mažametei panaikinimo Sodra dar tris mėnesius našlaičio pašalpą pervedinėjo į buvusios globėjos N. Venckienės sąskaitą. Pervestų lėšų suma sudarė apie 750 litų. N. Venckienė, paklausta apie reiškiamą jai įtarimą, paaiškino, jog ji apie pasibaigusius globos santykius raštu informavo savivaldybę ir Sodros skyrių, tačiau Sodros skyriaus darbuotojai į pranešimą laiku nesureagavo.
Vertinant tokią informaciją, kyla klausimas, kodėl svarstomas ne aplaidus Sodros darbuotojų elgesys, o jokių aktyvių veiksmų svetimoms lėšoms užvaldyti neatlikusį asmenį siekiama apkaltinti sukčiavimu. Maža to, Sodros klaidingai pervestos lėšos niekur nepradingo; Sodrai nurodžius naująjį pinigų gavėją, tas lėšas nėra kliūčių pervesti nurodytam adresatui arba grąžinti į Sodros biudžetą.
Kadangi prielaidų apie tariamą sukčiavimą žiniasklaida pati vargu ar galėjo išsigalvoti, darytina išvada, kad informaciją paskleidė teisėsaugos institucijos. Ko siekia teisėsaugos institucijų darbuotojai, piršdami visuomenei tokį rafinuotą informacinį brukalą? Pabandykime pasamprotauti.
Pirmiausia, pasiklausius teisėjo A. Cinino komentaro apie pedofilijos bylos pirmąją teisminę atomazgą, peršasi nuomonė, jog kažkam itin svarbu, kad labai vėluojančios teismo išvados būtų priimtos be kritiško jų vertinimo. Tokio rezultato būtų galima lengviau pasiekti Seimo narę N. Venckienę apipylus nauja purvo doze. Kad tik nedidelės įrodymų dalies panaudojimas pedofilijos byloje nekeltų abejonių, o N. Venckienės argumentai būtų vertinami kritiškai, N. Venckienė visuomenei turi būti pateikiama kaip nepataisomas blogis: „Tik pagalvokit, Seimo narė sukčiaudama pasisavino vaiko pinigus!”
Kita vertus, žinant, kad Generalinei prokuratūrai reikės gauti Seimo sutikimą parlamentarės N. Venckienės imunitetui panaikinti, siekiama griauti jos prestižą tariamo sukčiavimo prielaidomis, kad Seimo nariai, patyrę moralizavimą, iš anksto nusiteiktų prieš savo kolegę. Panaikinus N. Venckienės imunitetą, sistema ras pretekstą ją apkaltinti ir nuteisti realia laisvės atėmimo bausme, nes, kaip rodo praktika, Lietuvoje ne įstatymas, o teismas yra karalius.
Ne paslaptis, kad Lietuvos prokuratūra ir teismai atskirais atvejais taiko skirtingus standartus. Tai galima pailiustruoti realių faktų ir procesinių dokumentų pavyzdžiais.
Štai, atstovaujant bendrovės “Baltijos biodyzelino centras” interesams civilinėje byloje, kartu su kitais kolegomis advokatais įsitikinome, jog minėtos bendrovės gamyklai statyti Medicinos banke skolinamos lėšos, šio banko darbuotojams aktyviai prisidedant buvo pagrobtos. Tai atlikta surašant mokėjimo pavedimą, kuriame kredito lėšos nukreiptos nurodant ne kredito sutartyje nustatytą paskirtį ir klaidingai įrašant tų lėšų gavėją. Kur iš tikro nukeliavo pinigai ir kodėl jie nebuvo grąžinti bankui, iki šiol nėra žinoma. Tuo būdu pagrobta 2,9 milijono eurų, skirtų gamyklos, turėjusios gaminti Lietuvoje biokurą, statybai. Dėl lėšų grobimo kreiptasi į prokuratūrą, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra deda pastangas nutraukti ikiteisminį tyrimą, jų požiūriu, nesant veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Dėl minėtų machinacijų bankrutavo pradėta statyti įmonė, galėjusi įdarbinti būrį žmonių, padėti spręsti šalies energetinės nepriklausomybės uždavinius ir papildyti valstybės biudžetą kasmetinėmis įplaukomis, o prokurorai į tai reaguoja kaip į bereikšmį dalyką.
Kodėl niekur nedingę 750 litų, dėl kurių šokdinama Seimo narė Neringa Venckienė, teisinėms struktūroms taip svarbu, kad apie juos kelias dienas kalba ne vienas televizijos kanalas, o dėl daugiau kaip 10 milijonų iš Lietuvos ūkio sukčiaujant pagrobtų pinigų nerodoma jokio susirūpinimo ir ikiteisminį tyrimą siekiama nutraukti?
Galbūt kažkas pagalvos, jog apie tai teisinės struktūros nebuvo tinkamai informuotos. Neabejokite! Į Generalinės prokuratūros duris tuo klausimu beldžiausi du kartus. Paskutinis 2012-11-26 skundas registruotas Nr. 5.6-5665.
Valstybiško mąstymo stygius jaučiamas ne tik prokuratūroje, bet ir teismuose. Štai 2009 metų pradžioje Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme buvo pradėta civ. byla Nr. 2-620-816/2009. Ieškinys sukurptas kvaziteisinio šantažo pretekstu, jam seniai suėję ieškinio senaties terminai, o byla su ilgomis teismingumo paieškomis, gamybinės įmonės teisių disponuoti turtu apribojimais (tai užkerta kelią gauti bankinius kreditus) jau antrą kartą keliauja į Lietuvos apeliacinį teismą, kad dar mėnesių mėnesiais dūlėtų kanceliarijos lentynose.
Ar galima kalbėti apie ūkio gaivinimą, konkurencingumą, naujų darbo vietų kūrimą ir kitas antikrizines priemones, jeigu valstybės vardu skelbiamais teismų verdiktais akivaizdūs dalykai teisėjams tampa “nesuprantami” ir virsta ilgo vilkinimo procesais bei kapkanais nacionalinei ekonomikai.
Valstybiško mąstymo stygius teisinėse struktūrose pasireiškia ne vien vengimu atlikti pareigines funkcijas. Asmeninių antipatijų, noro gauti papildomų pajamų, siekių atkeršyti už kritiką ar pastangų geram draugui padėti sužlugdyti konkurentą vedini, teisinių institucijų pareigūnai pritrūkę racionalių argumentų kartais akivaizdžiai demonstruoja piktnaudžiavimą pareigomis.
Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos prokuroras, labai norėdamas, bet nerasdamas teisinių argumentų statybos leidimui panaikinti, nurodo kaip pretekstą panaikinti dokumentą tokią absurdišką aplinkybę: “Statomas <..> regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys.” Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas prokuroro ieškinį civ. Byloje Nr. 2ª-30/2010, taip pat nerasdamas juridinių argumentų, kiek kitais žodžiais atkartoja tą patį prokuroro ieškinio absurdą: “<..> apžvalgos aikštelė (regykla) yra laikoma teritorija <..>, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys”. “Tuo tarpu <..> išduotame statybos leidime numatytas negyvenamasis pastatas <..> niekaip neatitinka Reglamente numatytos apžvalgos aikštelės (regyklos) sąvokos <..>”.
Tokiais tešlagalviškais pagrindais pripažinus statybos leidimą negaliojančiu, pasidaro teisiškai problemiškas Statybos įstatymo (SĮ) 28 1 str. numatytas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas (SĮ 28 1 str. 2 d.), nes įstatymų leidėjas, nustatydamas keturis statybos padarinių šalinimo būdus, nenumatė tokio atvejo, ką reikėtų daryti kvailai teismo motyvuoto sprendimo atveju, kai nėra nei statytojo, nei statybos leidimą išdavusios institucijos kaltės ir neefektyvu pertvarkyti projektinę dokumentaciją naujam statybos leidimui išduoti, kadangi tiek projekte, tiek natūroje pastatas nekabo ore, o normaliai remiasi į žemę.
Kokie realūs tokio teismo sprendimo padariniai?
Statybvietė jau šešeri metai merdi, kelių milijonų litų vertės investicija įšaldyta, turtas nyksta, biudžetas, nesant veiklos, įplaukų negauna, investuotojo nuostoliai kasdien didėja (pagal įstatymą jie atlygintini ne iš prokuroro ar teisėjo, o iš biudžeto lėšų) ir kasmet sudaro 150 000 litų vien pagal įstatymu nustatytą bankinių palūkanų normą.
Pažymėtina, jog naudos iš tokio teismo sprendimo niekam nėra. Akivaizdu, kad jos ir nebuvo siekta. Leiskite paklausti, kieno ir kokius interesus tokiais atvejais atstovauja teismas?
Ar susiduriant su tokiais faktais galima pripažinti, jog Lietuvos teisinėse struktūrose pakanka pilietinės teisėjautos ir valstybiško mąstymo?
Susirūpinimą kelia ne tik teisinėse struktūrose išplitęs teisinis nihilizmas, bet ir kai kurių teisės normų individualizuota interpretacija. Jeigu kai kuriuos įstatymus teisės normas taikantys subjektai kartais aiškina priešingai pilietinei teisėjautai ir net esamiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, verta susimąstyti ir dėl įstatymų taikymo Lietuvoje praktikos.
LR Konstitucija (114 str. 2 d.) nustato, jog negali būti suvaržyta teisėjo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucinis Teismas šiuo klausimu gana plačiai pasisakęs 1995 m. gruodžio 6 d. Nutarime. Jame teigiama, kad teisėjo asmens neliečiamumas yra teisėjų nepriklausomumo garantija: “Teisėjo elgesys tiek darbe, tiek po darbo neturi kelti jokių abejonių dėl jo nepriklausomumo.” “<..> teisėjo neliečiamumo garantija reiškia ir jo asmens apsaugą nuo bandymų daryti jam išorinį poveikį”.
Analogiškai teisėjo neliečiamybės klausimus reglamentuoja ir Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindinio susitarimo šeštojo protokolo 3 straipsnis: “Siekiant užtikrinti visišką teisėjų žodžio laisvę ir visišką nepriklausomumą atliekant savo pareigas, imunitetas nuo jurisdikcijos <..>, bus toliau taikomas, net jei šie asmenys tokių pareigų ir nevykdo”.
Nepaisant šių nuostatų, buvusiai teisėjai Neringai Venckienei tarp keleto nusikalstamų veikų inkriminuojamas ir pasipriešinimas policijos pareigūnui tuo metu, kai ji turėjo teisėjo imunitetą.
Ar galima taikyti prievartą agresyviai nesielgiančiam asmeniui, turinčiam neliečiamybę, teisėtai neatėmus jo imuniteto? Ne, nes toks procesinės prievartos taikymas būtų neteisėtas, todėl pasipriešinimas neteisėtam poveikiui negali būti laikomas nusikaltimu.
Teisėjos pastangos neteisėtiems policininkų veiksmams užkardyti gali būti vertinamos tik kaip būtinoji gintis ar būtinasis reikalingumas, bet jokiu būdu ne kaip nusikaltimas. O gal išorinį poveikį teisėjai daręs policijos pareigūnas turėjo Seimo ar Prezidentės sutikimą, tik visuomenei tai nėra žinoma? Jeigu reikiamo sutikimo nebuvo, nusikalstamais laikytini tik policijos pareigūnų, o ne teisėjos veiksmai.
Jeigu N. Venckienės atveju teisėjo imuniteto nebuvo paisoma, tai bandant pradėti ikiteisminį tyrimą prieš teisėją Egidijų Laužiką dėl to, kad jis, naudodamasis kolegijos pranešėjo padėtimi, piktnaudžiavo savo statusu ir klastodamas civilinės bylos Nr. 3K-3-346/2010 duomenis į teismo nutartį įrašė keletą faktinių bylos duomenų klastočių, teisėjo imunitetas buvo ginamas net pažeidžiant BPK 168 str. 1 d. reikalavimus. Visų institucijų pareigūnai (STT, prokuratūros, ikiteisminio tyrimo teisėjai) šiuo atveju įrodinėjo, kad prieš teisėją negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes teisėją saugo jo nepriklausomumo statusas. Ikiteisminio tyrimo subjektai, kartodami vienas kitą, bandė įrodyti, kad bylos duomenų klastojimas, kai tai daro Aukščiausiojo Teismo teisėjas, yra teisingumo vykdymas, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimas pažeistų teisėjo imunitetą.
Peršasi išvada, kad teisėjo ar parlamentaro imunitetas Lietuvoje gali turėti kelis standartus. Todėl Seimui, sprendžiant Seimo nario imuniteto panaikinimo klausimą, paprastai reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog tie Seimo nariai, kurių partijų programose buvo numatytos Lietuvos teismų reformos nuostatos, po teismų filtro net ir nebūdami kalti neturės galimybių tęsti darbo Seime, nes jie dabartinei teismų sistemai pavojingi.
Ar tie žmonės tikrai pavojingi Lietuvos valstybei, reikėtų išsiaiškinti iki jų imuniteto panaikinimo.
