Kaip pedofilijos byla veikia kiekvieno iš mūsų gyvenimą? Ar verta jaudintis dėl šios istorijos, gal tai manęs visai neveikia? Šis klausimas dar nepakankamai aptartas.
Mūsų teisėsauga, leiskite pastebėti, nebuvo reformuota dar nuo Stalino laikų. Per šį laiką sistemoje niekuomet nebuvo jokių valymų, jokie viršininkai ar pavaldiniai nebuvo baudžiami dėl piktnaudžiavimų tarnyba ar netgi nusikalstamų veikų teisėsaugos vardu. Niekas neabejoja, kad sovietmečiu tokių būta per akis.
Taip teisėsauga išsigimė – svarbu ne kiek tavo veiksmai teisėti, ne kiek atitinka žmogiškumą, o vien įtikti viršininkui. Visa tai lėmė, kad ir šiandien turime teisėsaugą, kur dauguma tarnautojų, jeigu tik gaus viršininko įsakymą, padarys nusikaltimą.
Kodėl esu tuo tikras? Atsakymas – N. Venckienės persekiojimas. Tai, kad teisėsauga nenagrinėjo šios bylos, neperdavė įtariamųjų į teismą, o užsiėmė nukentėjusio vaiko grobimu iš ieškovės, buvo įžūlus įstatymų nepaisymas vidury baltos dienos.
Sako, tyrėjai nerado pakankamai įkalčių bylai perduoti į teismą. Tačiau mes visi per televizorių girdėjome nemažai liudijimų. Pavyzdžiui, viena V.Naruševičienės kolegė dar 2009 m. pasakojo, kad jos įsitikinimu V.Naruševičienė dėl pinigų buvo pasirengusi bet kam, todėl be skrupulų galėjo pasiryžti pardavinėti savo vaiką pedofilams. Be to, prieš nužudymą V.Naruševičienė gyveno ne pagal savo pajamas.
Žinoma, tokių liudininkų būna nemažai. Aurimas Drižius iš „Laisvo laikraščio“ pasakoja, kad dauguma jų mirė „paslaptingomis aplinkybėmis”.
Visa tai rodo, kad teisėsauga iššaukiančiai nevykdė savo pareigų. Tai jau visiškai sovietinės teisėsaugos stilius. Be to, dergimo vajus prieš N.Venckienę ir jos šalininkus taip pat vyko sovietiniu stiliumi – panašiai sovietiniai laikraščiai, ypač Stalino laikais, apibūdindavo okupacinio režimo priešininkus. Pastebėsime, kad vieną dieną N.Venckienė jiems buvo respektabili teisėja, priimtina vaiko globėja – kitą dieną pūlinys teisėsaugos sistemoje.
Taigi mes kol kas gyvename šalyje, kur teisėsaugai įstatymai ne visuomet galioja. Prireikus, jei viršininkas įsakys, teisėsaugos sistema imsis brutalių represijų, atviro niekuo nepridengto banditizmo, sudergs ir sudoros bet kurį iš mūsų. Tad mūsų demokratija iš tiesų yra šių asmenų valioje.
Tai, kaip baigsis N.Venckienės byla, nulems ir šalies likimą. Jeigu susidorojimas pavyks ir visuomenė su tuo susitaikys, tuomet ir toliau paliksime sovietinę praktiką. Neabejotina, kad teisėsauga retkarčiais banditaus ir toliau.
Kaip šias grėsmes sutramdyti? Nusikaltimas reikalauja atsako. Tai, ką šiuo atveju užtaisė teisėsauga, yra netoli valstybinio perversmo. Teisėsauga ne tik nevykdė savo tiesioginių pareigų, bet ir persekiojo asmenis, kurie tam priešinosi. Prieš žmones, kurie palaikė teisingumo reikalavimus, užsuktas neįtikėtino intensyvumo psichologinis smurtas. Toks paprastai naudojamas karinėje propagandoje.
Taigi išpuolis valstybės vardu prieš N.Venckienę ir kitus aktyvistus buvo ir išpuolis prieš laisvę, prieš demokratiją ir prieš šalies įstatymus. Žinoma, piliečiai privalo tokius procesus sutramdyti, pasiekti, kad tuo užsiėmę asmenys būtų patraukti atsakomybėn. Jeigu tai nebus padaryta, sovietinė tvarka, kai viršininko įsakymas teisėsaugos pareigūnui reiškia daugiau nei šalies įstatymas, gyvuos ir toliau. Daugelis bijos net kalbėti apie šią mirtiną grėsmę mūsų ateičiai. Net nepailstamai su oligarchais kovojanti D.Grybauskaitė nusuks akis nuo šios problemos.
Žodžiu, tai mūsų kartai tenkanti kova už Lietuvos laisvę, galimybė įrodyti, kad esame verti partizanų ir kad jų auka nenuėjo veltui.
Iš laisvaslaikrastis.lt
