Artėja svarbūs posėdžiai:
Ryt, liepos 5 d., ketvirtadienį, 13.30 val. Vilniaus apygardos teismas skelbs nuosprendį Laimutės Kedienės byloje dėl jos tariamai padarytų skriaudų buvusiam aukštam prokurorui K.Betingiui.
Šiandien, liepos 4 d., trečiadienį, 13.30 val. – šešerius metus vykdytos institucinio keršto akcijos kulminacinis momentas: Lietuvos Aukščiausiasis teismas – O. Fedosiukas (pirmininkas), A. Ridikas (pranešėjas), T. Šeškauskas – skelbs nuosprendį drąsių ir pilietiškų Garliavos operacijos liudininkų byloje.
Atsižvelgiant į pasikeitusią konjunktūrą, apkaltinamasis nuosprendis sunkiai tikėtinas. Greičiausiai veikos bus pripažintos ne tokiomis pavojingomis, kad būtų pagrįstas baudžiamasis persekiojimas, nurodant, kad išteisintųjų veiksmai pakliūva administraci nės atsakomybės dispozicijon. Tuomet pilietiškus žmones bus galima dar patąsyti po teismus jau administracine tvarka, individualiai, kol bus pasiekti persekiojimo tikslai: tautai parodyta, kas laukia tų, kas vadovaujasi savo, o ne iš viršaus nuleista, pilietiškumo samprata.
Bylą pradėję Kauno organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorai puikiai žinojo, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių kaltinamųjų kaltę, o tiesiog dalyvavo institucinio keršto akcijoje, vykdydami politinį užsakymą, veikdami bendrininkų grupėje, turinčioje visus nusikalstamo susivienijimo požymius. Tai matyti kad ir iš tokio nuotaikingo pokalbio, įvykusio ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tarp „tyrimą” organizavusio ir kaltinamąjį aktą surašiusio prokuroro Ričardo Gailevičiaus ir kaltinamosios Aušrinės Balčiūnės. Susipažinusi su bylos medžiaga, ji nustebusi klausia: prokurore, bet čia apie mane juk nieko nėra. Kur čia aš trukdžiau antstolei? R. Gailevičius: bet jūs ir nepadėjot…
Visi trys teisėjai yra pasižymėję, nuteisdami nekaltą žmogų – Raimundą Ivanauską – 8 metams laisvės atėmimo.
Žemesnės instancijos – Kauno apygardos – teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų A.Jaliniausko, V.Preikšo ir R.Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) 2017 m. gruodžio 6 d. panaikino pirmosios instancijos G.Kaulakio išteisinamąjį nuosprendį ir taip, perfrazuojant nuosprendį, savo aktyviais konkliudentiniais veiksmais pritarė Kauno Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos vykdymo skyriaus prokurorų sumąstytiems ir palaikomiems sufabrikuotiems kaltinimams bei palengvino jų vykdomą pilietiškų žmonių dorojimą. Su šių teisėjų sukurtu šedevru galima susipažinti čia:
http://eteismai.lt/byla/168591459423268/1A-91-319/2017.
Bylos nagrinėjimas Aukščiausiajame teisme vyko gegužės 31 dieną. Žiniasklaidos atstovų neatvyko nei vienas. Ar pasimetę užsakovai nenurodė, KAIP reikia teisingai rašyti, ar, priešingai, nurodė, KAD apie tai reikia nerašyti? Tai labai keista, turint galvoje, kad žiniasklaidos vaidmuo palaikant prokurorų ir teisėjų veiksmus susijusiose institucinio keršto bylose puikiausiai gali būti apibūdintas tais pačiais bendrininkavimo terminais, tik sunkesne bendrininkavimo forma.
Pranešėjas Artūras Ridikas bendrais bruožais perpasakojo 11 kasacinių skundų esmę. Keletas nuteistųjų, įvertinę galimybes pasiekti teisingumo, 2017 m. gruodžio 6 d. Kauno apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio neskundė. Motyvai visur panašūs: kad padaryta daugybės BPK straipsnių pažeidimų, kad baudžiamoji atsakomybė – ultima ratio, kad neteisingai plečiamai išaiškintas BK 231 str. (trukdymas antstolei), teisiamųjų veiksmai visiškai nepatenka į to straipsnio dispoziciją, apeliacinė instancija niekaip nepagrindė bendrininkavimo fakto, formaliai perrašydama kaltinamąjį aktą, kad vaizdo įrašai nepatvirtina nuosprendyje nurodytų kaltinamųjų veiksmų, neaptarti teisiamiesiems palankūs pačių policijos pareigūnų (Oželio, Pakutkos) garso įrašas; suolai buvo sustatyti ne prie durų ir ne ant įėjimo. Pagal nuosprendį, tie kaltinamieji, kurie stovėjo prie namo, pačiu stovėjimu pritarė kitų asmenų smurtiniams veiksmams ir palengvino jų atlikimą. Pranešimai apie įtarimą buvo identiški, ir pareikšti dar mažiausiai 15-ai kitų asmenų, bet jiems baudžiamasis persekiojimas nutrauktas, pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas; teismas privalėjo įvertinti ir policijos įstatymo laikymąsi; kad buvo nevykdomi ne antstolės, bet policijos, kuri įvedė ypatingą padėtį, nurodymai. Kad būtent policijos pareigūnai sukėlė sumaištį. Neįvertinta antstolės kompetencija; kad jokie teisės aktai nenumato atstumo, kuriuo turi būti nutolę stebintys antstolės veiksmus. Kad teisėjas Algirdas Jaliniauskas turėjo nusišalinti, nes jis yra advokato G. Černiausko pusbrolis (bylos skirtingos, bet siekiama to paties teisinio rezultato).
Pirmininkas Olegas Fedosiukas pakvietė pasisakyti kaltinamuosius ir apsidrausdamas įspėjo juos „savo pasisakymuose vengti emocijų ir kalbėti teisiniais terminais”, tokį keistą paties sugalvotą reikalavimą paaiškindamas tuo, kad „kasacinės instancijos teismas faktų nenagrinėja, o tik ar teisingai pritaikytas įstatymas”.
Teisiamasis Gediminas Aidukas, kalbėjęs pirmas iš teisiamųjų, pasakė esmę:
Gegužės 17-ąją buvau ten kaip pilietiškas žmogus. Nesiruošiau trukdyti antstolei, nes buvau įsitikinęs, kad teismo sprendimas nebus vykdomas dėl šių priežasčių: Kondratjevo sprendime buvo sąlygos, kad susitikimų su motina laikas turėjo būti laipsniškai didinamas ir pasiekti 6 val., o buvo tik 4 val. Antra sąlyga, kad prievarta negalima. Žinojau, kad mergaitė nenori gyventi su motina, įsivaizdavau, kad antstolė atvažiuos, mergaitė pasakys, kad niekur nenori vykti, ir antstolė išvažiuos. Bet įvyko kitaip. Čia Lietuvos Aukščiausiasis teismas, reikia vadinti daiktus savo vardais: tai buvo ne teismo sprendimo vykdymas, tai buvo paprasčiausiai įvykdyta vaiko grobimo operacija valstybiniu lygiu.
Rūta Urbelienė: dalyvavau iš pilietiškos pareigos. Dėl man inkriminuotos bendrininkų grupės – buvau ten tik trečią kartą, kitų teisiamųjų nepažinojau. Įrašuose aiškiai girdėti, kaip antstolę keletą kartų kalbinau eiti, takelis neužtvertas, klausiau: kodėl jūs neinate? Policija spaudė žmones ir stūmė prie antstolės. Buvau prispausta prie sienos, buvo žmonių, kurie šaukė ir prašėsi išleidžiami, negalėjo pasišalinti. Buvau pareigūnų sugriebta ir velkama, kai antstolė jau buvo prie durų. Jokių policijos ar antstolės paaiškinimų ar nurodymų negirdėjau, per garsiakalbius girdėjau tik vieną žodį „šunys” bet kas tie šunys, nesupratau.
Po jo trumpai pasisakę Evaldas Staliūnas, Giedrius Okunis, Matas Morkevičius neigė kaltinimus; iš gynybos pirmasis pasisakė advokatas Aidas Venckus:
Teismas pažodžiui perrašė kaltinamąjį aktą be jokių teisinių argumentų. Jokio veikos kvalifikavimo pagal BK 231 str. 2 d. pagrindimo nuosprendyje nėra, nors visi argumentai dėl to teismui buvo išsakyti ir jam žinomi. Teoriškai dar gal ir galima būtų kalbėti apie BK 231 str. 1 dalį (trukdymas antstolei), bet 2 dalis (kvalifikuotas trukdymas, naudojant smurtą ar kitokią prievartą,- L.M.)– visiškai neargumentuota. Veiksmai įvertinti kaip bendravykdytojų. Kokie surinkti įrodymai leidžia daryti tokią neabejotiną išvadą? Tik vienam (Kęstučiui Dudėnui, kuriam policijos operacijos metu gulinčiam buvo smūgiuojama automatu į lyties organus,- L.M.) buvo inkriminuotas smurtinis veiksmas – sugriebimas už žasto (epizodas, kai policijos stumdomos antstolės ranka stumiamų žmonių spūstyje trumpam atsiduria tarp K.Dudėno ir vėliavos koto,-L.M.). Pagal BK 25 str. 2 dalį „Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai”, bet čia – tik vienas! Net jei toks veiksmas ir būtų buvęs, mano ginamieji su tuo neturi nieko bendro. Jie buvo pakankamai toli nuo to asmens, kad galėtų matyti; kaip jie galėjo savo konkliudentiniais veiksmais (t. y. „gestais, mimika, ir pan.”) – , kaip tai skelbiama nuosprendyje, pritarti tam, ko jie nematė! (Atsakoma į šią Kauno teisėjų opuso vietą: „susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir pan.). (…) Susitarti įmanoma ir savo veiksmais rodant aktyvų pritarimą neteisėtiems veiksmams (…) Terminas konkliudentinis (lot. concludo – darau išvadą) reiškia rodantis sutikimą. (…) todėl visi turi atsakyti kaip bendrininkai”).
Toliau A.Venckus argumentavo, kad net ir BK 231 straipsnio 1 d. negali būti taikoma, nes iš daugybės nuosprendyje išvardintų veiksmų tik du – antstolės stumdymas ir spaudimas – patenka į šios dalies dispoziciją, bet pačių kaltinimo šalies liudytojų – policijos pareigūnų darytuose vaizdo įrašuose užfiksuotos visiškai priešingos, nei nuosprendyje nurodytos aplinkybės. Akivaizdus BPK 20 str. 5 dalies pažeidimas („5. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“). Trukdymas negali būti priskiriamas automatiškai. Teismas turėjo vertinti ir antstolės veiksmų teisėtumą bei jos pasirinkto teismo sprendimoo vykdymo būdo adekvatumą. Atvykusi antstolė žmonėms neprisistatė, nepaaiškino, kaip bus vykdomas teismo sprendimas, kaip tai įrodo kaltinimo liudytojo – pareigūno R.Oželio, lydėjusio antstolę vieno metro atstumu – darytas garso įrašas. Jame aiškiai girdėti antstolės žodžiai: Jie mane praleidžia. Kokie įrodymai, kad žmonės atvyko, turėdami tikslą trukdyti antstolei? Ir t.t.
Kitiems advokatams nelabai buvo ką pridurti.
Apie apgailėtinus prokuroro R.Gailevičiaus atsikirtimus nėra ką pasakyti. Tiesiog atkakliai kartojo tuos pačius jau ne kartą paneigtus „argumentus”.
Bet juk šiose bylose argumentai nieko nereiškia.
Visuomenė yra skolinga šiems žmonėms. Teismo adresas: Gynėjų g. 6, prie M.Mažvydo bibliotekos. Reginys nemokamas. Ateikime palaikyti.
http://eteismai.lt/byla/168591459423268/1A-91-319/2017
ETEISMAI.LT
Byla 1A-91-319/2017 – eTeismai
Dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. A., A. A., K. D., T. J., M. M., S. T., S. G., Ž. P., Ž. B., E. K., G. O., E. S., A. B., R. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių…
