Prokuroras M. Venskūnas
Iš tiesos.lt
2017 m. vasario 11 d. rinkomės Kauno apygardos teisme, kuriame buvo nagrinėjama Garliavos šturmo liudytojų byla. Pirmosios instancijos Kaišiadorių teismo teisėjas Gintautas Kaulakis teisiamuosius visiškai išteisino pagrįstai, logiškai, išsamiai išdėstęs neginčijamus argumentus. Deja, prokurorui Ričardui Gailevičiui taip neatrodė – jis Kaišiadorių teismo nutartį apskundė. Tad ketverius su puse metų trunkanti byla nagrinėjama ir toliau.
Kauno apygardos teisme, beje, Neringos Venckienės salėje (kaip miela), teisėjų kolegija – pirmininkas Rimas Švirinas, nariai Viktoras Preikšas, Algirdas Jaliniauskas – tęsė bylą nagrinėti toliau.
Į posėdį atvyko visi išteisintieji su savo advokatais, tačiau akių neparodė „nukentėjusieji” – „Lietuvos ryto” žurnalistas Nerijus Povilaitis ir antstolė Sonata Vaicekauskienė.
Prokuroras Ričardas Gailevičius posėdyje taip pat nepasirodė – vietoj savęs eilinį kartą atsiuntė kitą prokurorą. Sutapimas ar ne, tačiau R. Gailevičius per beveik penkerius bylos nagrinėjimo metus visuomet dingdavo iš bylos „nepatogiais” momentais: kai buvo sunkinami kaltinimai vienai iš teisiamųjų ar kai reikėjo išdėstyti esą jo surinktus „neginčijamus” įrodymus, įrodančius „neabejotiną” teisiamųjų kaltę, ar, galų gale, kai reikėjo prašyti teismo bausmių kaltinamiesiems. Tais momentais teismo posėdyje vietoj R.Gailevičiaus sėdėdavo jo kolegos.
Taigi, šiame posėdyje R.Gailevičių pavadavo prokuroras Marius Venskūnas. Atsivežęs, greičiausiai, R.Gailevičiaus surašytą baigiamąją kalbą, teismui kalbėjo, kad nesutinka su Kaišiadorių apylinkės teismo sprendimu. Teisėjų kolegijai jis aiškino, kad byloje surinkta daugybė „neginčijamų” išteisintųjų kaltės įrodymų. Bet nė vieno konkretaus kaltės įrodymo pateikti taip teismui ir nesugebėjo. Jo kalba buvo abstrakti, nekonkreti. Skambėjo maždaug taip: ai, na ir kas, kad, kaip jis pats pripažino, nepavyko surinkti įrodymų, kas konkrečiai stumdė antstolę, vis tiek visa grupė bendrininkavo ir turi būti nuteisti. Ai, na ir kas, kad iš tiesų „bendrininkavo” visas šimtas ar daugiau žmonių, vis tiek šitie yra kalčiausi.
Keletas tokių „neginčijamų” įrodymų verti panagrinėti atidžiau.
Štai mano atveju „neginčijamą” mano kaltę įrodo dvi nuotraukos – vienoje iš jų spūstyje kalbu telefonu, kitoje – stoviu viena prie sienos, dar yra ir filmuotas fragmentas, kai esu išvedama iš kiemo. Šitie įrodymai pagal prokurorų R.Gailečiaus ir M.Venskūno mestus kaltinimus „neginčijamai” įrodo, kad stovėjau minioje susikabinusi rankomis, sudariau spūstį, stačiau suolus, sudariau kliūtį, stumdžiau ir įžeidinėjau antstolę, jos nepraleidau ir tokiu būdu trukdžiau įvykdyti teismo sprendimą…
Tokie patys kaltinimai inkriminuoti ir tiems kaltinamiesiems, kurių filmuotoje medžiagoje net nesimatė, kad būtų buvę arti antstolės, o jų pačių teigimu, jie stovėjo nuo jos 4–5 metrų atstumu, ir tiems, kurie buvo sulaikyti pačioje pradžioje, dar nė nepradėjus vykdyti teismo sprendimo, ar tiems, kurie dėl kažkokių mistinių aplinkybių buvo sulaikyti policijos pareigūnų jau po teismo sprendimo įvykdymo… Visi šie byloje užfiksuoti faktai, prokurorų nuomone, – tik įsiklausykite! – neįrodo, kad žmonės netrukdė antstolei įvykdyti teismo sprendimą. O, jei neįrodo, vadinasi kalti.
Štai tokie yra „neginčijami” įrodymai.
Posėdžio pabaigoje, sakydama savo baigiamąjį žodį, atviru tekstu išreiškiau pasipiktinimą prokuratūros darbu. Išsakiau savo nuomone, kad prokurorai, remdamiesi niekiniais įrodymais, dirbtinai stengiasi žmonių pilietišką elgesį pritempti prie baudžiamų nusikaltimų, niekinius įrodymus arba jų nebuvimą dirbtinai paverčia „neginčijamais”. Viso šio farso pasekmė – jau penkeri metai vyksta baudžiamasis procesas, esame tampomi po teismus, o žiniasklaidos priemonėse, tiksliau – „Lietuvos ryto” dienraščio esame žeminami kaip nusikaltėliai, trypiama mūsų garbė ir orumas.
Prokuroras M.Venskūnas ėmė muistytis savo kėdėje.
Žiniasklaidoje ne kartą teko perskaityti eilinių piliečių straipsnių apie tai, kad būdami nekalti jie yra tampomi po teismus. Tada galvodavau, kad už nieką žmonėms tikrai nėra keliamos baudžiamosios bylos. Pasitikėjau Lietuvos teise ir teisine sistema. Tačiau po beveik penkerių metų dalyvavimo teismo procese, kurio eigą kruopščiai užrašiau savo užrašuose, konspektavau kiekvieno policijos pareigūno po priesaikos nemeluoti duotus parodymus, ir pati savo akimis pamačiau, kas vyksta teismo posėdžio salėse, už uždarų durų. Pamačiau ne tik tai, kaip prokurorų pastangomis galima pilietiškumą pritempti prie nusikalstamos veikos, bet ir tai, kad duota priesaika nemeluoti dažnam policijos pareigūnui yra viso labo nieko nereiškiantys žodžiai – kai kurių jų duoti parodymai kardinaliai prieštaravo prieš tai duotiems. Bet, juk tiesa yra nuosekli ir neužsimiršta. Užsimiršta tik melas arba, kai bandoma meluoti iš naujo. Tačiau niekam tai nekėlė galvos skausmo. Kai pasipiktinusi advokatams pasakiau, kad reikia melagiams iškelti bylas už melą, jie man pasakė: „Bus sunku įrodyti”. Suprantu. Varnas varnui akies nekirto ir nekirs.
Sudalyvavusi šiame apgailėtiname penkerius metus trukusiame farse, manau, kad Lietuvoje žūtbūt turi atsirasti įstatymas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę prokurorams ir teisėjams už sąmoningas pastangas dirbtinai sukurpti bylas. Turbūt ne veltui liaudyje atsirado posakis „baltais siūlais siūta byla“. Jei atsirastų teisinė pareigūnų atsakomybė už tokias veikas, gal tuomet Lietuvoje atsirastų ir daugiau teisingumo. Tikriausiai atsirastų. Užtektų nuteisti porą tokių klastotojų – likę nebenorėtų rizikuoti nei savo geru vardu, nei reputacija.
Na, o dabar šiek tiek apie patį teismo posėdį. Kaip visada sužibėjo advokatas Aidas Venckus, visą bylą kruopščiai išnarstęs, išnagrinėjęs po kaulelį. Nė viena detalė nepraslydo pro jo skvarbias akis. Pro jo akis ir ausis nepraslydo ir visi policijos pareigūnų duoti parodymai viso bylos nagrinėjimo metu – kruopščiai išnagrinėjęs pareigūnų ir esą nukentėjusiųjų pirminius parodymus, jis žaibiškai įvertindavo teismo metu jų duodamus parodymus, kurie neretai prieštaravo jų pačių surašytiems protokolams apie 2012 m. gegužės 17 d. įvykius Klonio gatvėje.
Gaila, kad negaliu aprašyti visos advokatos A.Venckaus baigiamosios kalbos, bet ji tikrai buvo puiki. Nors šis advokatas atstovavo tik keturiems išteisintiesiems, jo kalba gynė ir visus likusiuosius. Kitiems advokatams nebeliko net ką ir bepridurti.
Advokatas pirmiausia atkreipė teismo dėmesį, kad nors prokuroras Marius Venskūnas nesutiko su Kaišaidorių apylinkės teismo sprendimu išteisinti kaltinamuosius, jis teisėjų kolegijai nepateikė nė vieno įrodymo, kuris paneigtų teisėjo Gintauto Kaulakio išdėstytus argumentus. NĖ VIENO. Pabrėžė, kad visi kaltinimai išteisintiesiems yra identiški, nukopijuoti vienas nuo kito ir grindžiami kolektyvinės atsakomybės principu, o tai neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. dalies „a” reikalavimus. Pasak advokato, pagal prokuratūros kaltinimus – žmonės viską darė „bendrai”: bendrai šaukė, bendrai stumdė antstolę, bendrai darė kitas, prokurorų nuomone, nusikalstamas veikas.
Pasak advokato, iš prokurorų pateiktos kaltinamojo akto formuluotės reikėtų suprasti, kad visi kaltinamieji kaltinami tuo pačiu metu atlikę šiuos savarankiškus veiksmus, t.y.: 1) tyčiniu susibūrimu prie namo durų, 2) stovėjimu susikibus rankomis, 3) spūsties sudarymu ir patekimo į namą užblokavimu, 4) bendru užgauliu šaukimu, 5) atkakliu nepaklusimu pasišalinti, 6) sumaišties kėlimu, 7) prievartos naudojimu antstolės atžvilgiu ją spaudžiant bei stumdant ir taip sukeliant jai fizinį skausmą.
Tačiau nei bendras užgaulus šaukimas, nei sumaišties kėlimas, nei nepaklusimas policijos pareigūnams nepatenka į BK 231 str. 2 d. dispoziciją ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės – tą nurodo ir Kaišiadorių apylinkės teismas.
Tačiau prokuroras, nors ir gali pasinaudoti jam suteikta teise ir apeliaciniame teisme iš kaltinamojo akto išimti nereikalingas veikas, jis vis tiek kaltinimus palieka nepakeistus ir reikalauja baudžiamosios atsakomybės už veiksmus, kurie neužtraukia jokios baudžiamosios atsakomybės.
„Iš byloje esančio kaltinamojo akto akivaizdu, kad mano ginamiesiems inkriminuota tai, kad jie kartu su bendrininkais naudojo prievartą antstolės S.Vaicekauskienės atžvilgiu – ją spaudė ir stumdė,” – sakė advokatas.
Tačiau jis niekaip negalėjo suprasti – kaltinamajame akte tai nebuvo nurodyta, – su kuriais bendrininkais kaltinamieji bendrininkavo: ar su tais, kurie sėdi salėje, ar su tais, kuriems ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, ar su tais, kurie jau nuteisti pagal administracinės teisės kodeksą už nepaklusimą policijos pareigūnams? O gal su tais, kurių tapatybė net nebuvo nustatyta? Juolab kad neginčijamai yra nustatyta, kad visi 15 bendrininkų vienas kito asmeniškai nepažinojo.
Pasak advokato, byloje neginčytinai yra nustatyta tai, kad pilietiški žmonės susurinko stebėti teismo sprendimo įvykdymo, nes apie jį buvo plačiai rašoma spaudoje ir kalbama žiniasklaidos priemonėse. Byloje aibė įrašų ir foto nuotraukų, kurios liudija tik žmogaus buvimą toje vietoje tuo metu, tačiau nėra jokių užfiksuotų įrašų, kad kuris nors būtų smurtavęs prieš antstolę.
„2014-11-19 teismo posėdyje apklaustas policininkas R.Oželis patvirtino, kad būdamas šalia antstolės jis jokio smurto prieš ją nematė, o antstolė jam nesakė, kad jos atvžvilgiu naudojamas smurtas ar jai ką nors skauda. Bylos nagrinėjimo metu apklausta nukentėjusioji antstolė S.Vaicekauskienė taipogi nenurodė, kad nors vienas būtų vartojęs jos atžvilgiu fizinį smurtą…” K.Dūdėno nevalingas, trumpas sugriebimas antstolei už rankos visiškai neįrodo, kad veiksmas buvo atliktas sąmoningai siekiant sukelti jai skausmą ar kaip nors trukdyti.
„Kaip matyti iš skundžiamo pirmos instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, priimdamas jį teismas atsižvelgė ir į tai, kad visi kaltinamajame akte nurodytu laiku ir jame nurodytoje vietoje buvę asmenys iš esmės elgėsi vienodai, tai yra atliko analogiškus veiksmus, dėl ko vienų asmenų analogiški veiksmai negali būti vertinami kaip administracinė atsakomybė, o šioje salėje sėdinčiųjų – jau kaip baudžiamoji,” – teismui sakė advokatas Aidas Venckus.
Tačiau nesutikdamas su tokia formuluote, prokuroras teigė, kad kaltinimas padarius kriminalinę veiką buvo pareikštas tik tiems asmenims, kurie trukdę antstolei praeiti, ją žalojo, stumdė, vartojo necenzūrinius žodžius ir taip sudarė kliūtis, tačiau tiesioginių įrodymų juos taip darius teismui pateikti taip ir nesugebėjo.
Šioje vietoje norėčiau prisiminti ir garsųjį Garliavos veikėją Marių Kuprevičių, kuris irgi buvo kaltinamas trukdymu anstoliui vykdyti savo pareigas patį pirmąjį kartą. Turbūt daugelis prisimena, kai jis užstojęs praėjimą antstoliui šaukė: „Velnias, velnias…Kur aini velnias”, stumdė jį pečiu, neleido praeiti. Tačiau jo veiksmai jam užtraukė viso labo administracinę atsakomybę. Negana to, po gana trumpo laiko tarpo savo feisbuko paskyroje jis džiaugėsi, kad jam jau visi teistumai anuliuoti ir jis yra tyras it krištolas… Panašu, kad teistumai dingo tada, kai jis pradėjo liudyti visose Garliavos bylose, kur imti persekioti Deimantės Kedytės seneliai, kaimynė Olga Girdauskienė inkriminuojant jiems sveiku protu nesuvokiamus nusikaltimus.
Nagrinėdamas bylą, advokatas Aidas Venckus kruopščiai ištyrinėjo visus byloje surinktus faktus ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl vieniems žmonėms, nešusiems suolą, buvo paskirta administracinė baudą, o kiti teisiami pagal baudžiamąjį straipsnį. Kaltintojai šį faktą minėjo kaip svarbų įrodymą anstolio veiklos trukdymui, tačiau pati antstolė Sonata Vaicekauskienė teismui liudijo, kad jai suolai visiškai netrukdė praeiti. Advokatui nebuvo aišku, kodėl žmonės buvo užpulti policijos pareigūnų begiedantys Lietuvos himną, spaudžiami prie namo sienos ir patys sudarė spūstį, neleisdami jiems laivai judėti ir pasišalinti, kodėl antstolė buvo be skiriamųjų ženklų ir kalbėjo žmonėms skambant himui, pamiršdama apie pagarbą Lietuvos valstybės simboliui. Kodėl, kilus triukšmui, pareigūnai kalbėjo be įgarsinimo priemonių įsivaizduodami, kad triukšme privalo juos girdėti visi esantys 10 metrų spinduliu, ir t.t.
Pasak advokato, teismo sprendimą vykdo antstolis, o vaizdo medžiagoje ir girdisi, kaip žmonės šaukia: „Praleiskit antstolę, praleiskit antstolę…”, kas ir įrodo žmonių nusiteikimą praleisti antstolę, o kilęs nepasitenkinimas buvo nukreiptas ne į ją, o į agresyvius policijos veiksmus, kurie patys ir suorganizavo visą šią sumaištį, spūstį, užspaudę juos prie namo ir neduodami žmonėms laiko patiems geruoju pasitraukti. Policijos agresiją ypač gerai iliustruoja fotomenininko Juozo Valiušaičio grubus sulaikymas vien todėl, kad jis ištiesė ranką ir pasakė: „Prašom praeiti”. Policijos pareigūnų jis užlaužtomis rankomis buvo suimtas, įsodintas į konvojų ir nuvežtas į skyrių, kur jį ir ištiko diabetinė koma. Garso įraše užfiksuotas ir antstolės Sonatos Vaicekauskienės balsas, sakantis R.Oželiui: „… jie ne tokie, jie nešaudys, jie mane vieną praleidžia”. Deja, prokurorams tokie tiesioginiai ir aiškūs įrodymai pro akis tarsi netyčia ėmė ir „prasprūdo”.
Išanalizavęs visą bylos medžiagą advokatas Aidas Venckus surinko aibę įrodymų iš policijos pareigūnų duotų parodymų, kad visų piliečių likimas buvo nuspręstas jau iš anksto, dar ruošiantis šiai operacijai. Duodami parodymus pareigūnai ir jų vadas R.Oželis patvirtino, kad pagal iš anksto parengtą planą teritorijoje paprasčiausiai neturėjo likti pašalinių žmonių. Tik, deja, žmonės apie tai nieko nežinojo. Ir net nebuvo informuoti įvykio metu.
„Ką gi tai reiškia? – klausė advokatas Aidas Venckus. – Ogi tai, kad nepriklausomai nuo to, kaip besielgtų privačioje namų valdoje susirinkę asmenys, policijos pareigūnai, dar iki atvykdami į nurodytą vietą, jau turėjo konkretų tikslą juos visus iš ten pašalinti, ką jie ir darė aktyviai ir naudodami fizinę prievartą taikių gyventojų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ką tie žmonės darė, – tą neabejotinai patvirtina bylos nagrinėjimo metu peržiūrėti vaizdo įrašai..”
Taigi…
Teisėjų kolegija nuosprendį skelbs 2017 metų kovo 23 d. 15 val.
Iš tiesos.lt
